Timūras nebuvo niekuo ypatingas. Pilnas kompleksų, neaukštas, smulkus, skystokų lininių plaukų. Netraukė moterų ar šiaip žmonių akies ir dėmesio. Jo ir netroško. Na, viena artima siela šalia būtų visai nieko. Pabusti šalia mylimo žmogaus, virtis kavą, pusryčiauti, pasibučiuoti išsilakstant dienai, subėgti atgal į namus vakare, nuspirti batus, vakarieniauti, ilsėtis, skaityti, lįsti į lovą pas šiltą kūną po antklode. Būtų visai netgi nieko.
Kartais man ima atrodyti, kad visi jau žino arba turėtų žinoti apie ICDP, International Child Development Program/Tarptautinę vaiko raidos programą. Bet taip nėra, nors mano darbo valandose ji sudaro labai didelę ir svarbią dalį. Kai išgirstu klausimą: ar būtų galima plačiau apie ICDP, kas tai yra? kiekvieną kartą pasakoju ir ieškau tinkamiausių žodžių iš naujo. Tai galų gale nutariau pasidėti čia ir turėti visada po ranka.
ICDP programą sukūrė du norvegai, psichologijos profesoriai Karsten Hundeide ir Henning Rye. Dabartinė ICDP buvo pradėta formuoti 1989 m. Tais metais abu mokslininkai pristatė savo projektą UNICEF organizacijai New York’e. Nuo tada programa ėmė plačiai vystytis, buvo išbandyta įvairiose šalyse, o šiandien tėvams siūlomi ICDP kursai maždaug 40-yje šalių, ir skaičius vis auga. Norvegijoje ši programa gyvuoja beveik visose savivalybėse, o ICDP Norge funkcionuoja kaip savarankiška organizacija, rengianti mokymus ir jungianti sertifikuotus ICDP konsultantus bei trenerius. Lietuvoje ICDP nėra, bent jau kol kas. Norėčiau prisidėti prie to, kad ir Lietuvoje ji rastų savo vietą.
Neseniai manęs paprašė pareflektuoti apie laimingą vaikystę Lietuvoje ir Norvegijoje diskusijų festivaliui Būtent. Mąstydama, ką pasakyti, naršiau internete ir atradau blogą Mašinos Dinozaurai, o jame tekstą “Laimingo vaiko paieškos metų knygoje vaikams“. Buvo aptartos knygos “Laimė yra Lapė“ (Evelinos Dačiūtės ir Aušros Kiudulaitės) ir Kakės Makės serija (Linos Žutautės). Visai neseniai rankose turėjau ir perskaičiau daug apdovanojimų pelniusią “Laimė yra lapė“. Blogo įrašas ir knyga sukėlė minčių.
Kadaise prieš dešimtį metų į Oslą atplaukė jachta Ambersail, ją pasitiko tuometinė lietuvių bendruomenės valdyba ir priešakyje Dalius Bansevičius. Visą šaunų įvykį lydėjo Andriaus Mamontovo koncertas.
Aš tuomet dar neseniai atvykusi, tik tik pradėjusi dairytis į bendruomenės veiklas ir jau šeštame nėštumo mėnesyje, ėmiausi komunikacijos: siunčiau pranešimą spaudai į norvegišką spaudą, bei ėmiau interviu iš jachtos kapitono Pauliaus Kovo ir taip pat Andriaus Mamontovo.
ICDP kursuose, kuriuos dalyviai dažnai pavadina pozityvios tėvystės kursais, daug kalbame apie vaikų raidą ir atitinkamai įvairiams raidos etapams būdingus vaikų poreikius, pasiekimus, galimybes. Taip pat kalba sukasi apie vaiko prieraišumą ir skirtingus prisirišimo tipus, vaiko saugumą ir būdus, kuriais vaikas bando užsitikrinti saugumą.
Šį kartą šiek tiek plačiau apie J. Bowlby prieraišumo teoriją. Štai viena jo citata:
Mane seniai kamavo klausimas, kaip mūsų vaikams sekasi mokykloje, kaip jie jaučiais, kokie jų pasiekimai lyginant su norvegų dauguma ir kitų tautybių moksleiviais. Daug bendrauju su tėvais, dukart per metus susiduriu ir su bebaigiančiais mokyklą (jau nevisai) vaikais, bet visgi norėjau aiškesnio objektyvesnio vaizdo. Ir štai – tyrimas, kurio ilgai laukiau ir dabar noriu aptarti.
Jau esu rašiusi apie žaidimus ir tikiu, kad tai labai geras būdas vystyti kalbą, bendrauti ir smagiai leisti laiką. Žaisti daug geriau negu vargti ir stengtis. Jei dvejojate, paklauskite savo vaiko 🙂
DR. AUDRA I. MOCKAITIS prašo lietuvių visame pasaulyje dalyvauti studijoje apie lietuvių kultūrą ir identitetą.
Šiuo metu Monash universite (Australija) DR. AUDRA I. MOCKAITIS atlieka tyrimą apie lietuvių, gyvenančių svetur, kultūrines vertybes ir identiteto požymius.
linchia 