ICDP kursuose, kuriuos dalyviai dažnai pavadina pozityvios tėvystės kursais, daug kalbame apie vaikų raidą ir atitinkamai įvairiams raidos etapams būdingus vaikų poreikius, pasiekimus, galimybes. Taip pat kalba sukasi apie vaiko prieraišumą ir skirtingus prisirišimo tipus,  vaiko saugumą ir būdus, kuriais vaikas bando užsitikrinti saugumą.

• 

Šį kartą šiek tiek plačiau apie J. Bowlby prieraišumo teoriją. Štai viena jo citata:

Artimas ir šiltas ryšys su tėvais suteikia vaikui galimybę augti tikint, kas pasaulis yra gera ir saugi vieta, o jis pats vertas meilės. Tėvai pirmieji reaguoja į vaiką, o vaikas, remdamasis šia savo patirtimi, kuria savęs ir pasaulio aplink save vaizdą. Prieraišumo stilius susiformuoja per pirmuosius gyvenimo metus ir, jei sąlygos nesikeičia, išlieka toks pat. Mama ar tėvas glostydami, sūpuodami, migdydami, maitindami kūdikį kuria santykius su mažyliu. Santykyje su mama/tėvu formuojasi savivoka ir savivertė: Ar aš vertas to gėrio ar ne? Ar turiu save saugoti ar ne? Meilūs žodžiai, gestai, prisilietimai, sūpavimai nuo pirmų dienų leidžia pajusti, kad jis yra nuostabus toks, koks yra ir yra laukiamas, mylimas ir priimamas be jokių sąlygų. Būtent tokia patirtis leidžia vaikui, o vėliau ir jaunuoliui, laikyti save geru vaiku ir tikėti, kad ir kiti jį priims kaip gerą vaiką. Tėvai augančiam vaikui padeda išlaikyti pozityvų savęs vertinimą susiduriant su iššūkiais. Jie suteikia jėgų tikėti, kad, nepaisant nesėkmių, visada yra žmonės ir vieta (namai), kurioje vaikas ir jaunuolis yra labai svarbus ir vertinamas. Būtent tai leidžia vaikui susitaikyti su savimi – tiek su savo stiprybėmis, tiek silpnybėmis. Toks realistinis vaiko savigarbos jausmas itin svarbus tampa paauglystėje ir leidžia užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, priimti kitus žmones be pavydo ir vertinimo.

Prieraišumo teorijos pradininkas John Bowlby, ilgą laiką dirbęs su paaugliais, atliekančiais bausmę už padarytus nusikaltimus, ir išanalizavęs jų vaikystės patirtį, išsiaiškino, kad praeityje jie išgyveno ankstyvą emocinį atskyrimą nuo motinos ar kito svarbaus suaugusio žmogaus: vaikai buvo paliekami vieni, jiems trūko dėmesio, jais mažai rūpinamasi. J. Bowlby padarė išvadą, kad kūdikio ir vaiko psichikos sveikatai ypač svarbūs yra šilti, intymūs ir ilgalaikiai santykiai su mama/tėvu. Šių santykių netekimas ar sudėtingumas nulemia tolesnę vaiko raidą: kaip vaikas, o vėliau suaugęs žmogus, išgyvena, interpretuoja kitų žmonių elgesį ir motyvus, kaip kuria tarpasmeninius santykius. Todėl net pasikeitus vaiko ar paauglio aplinkai ir santykiams, išlikę sunkumai veikia naujai kuriamus santykius su bendraamžiais, partneriais, bendradarbiais, o vėliau ir savo vaikais.

Žmogus gimsta išsigandęs ir silpnas, su įgimtais refleksais, kurių pakanka tik tam, kad priimtų suaugusiojo globą. Kitos žmogiškos savybės išugdomos tik ilgalaikio ir nuoseklaus bendravimo dėka. Ką tik gimęs kūdikis patenka į nepažįstamą pasaulį, todėl santykiai su mama ir kitu artimu šeimos nariu tampa svarbiais informacijos šaltiniais. Būtent ankstyvame amžiuje tarpasmeninių santykių kontekste kuriamas prieraišumas.

J.Bowlby išskyrė keturias prieraišumo pakopas:

1. Nediferencijuotas reagavimas į žmones (0-3 mėn.). Vaikas pradeda gyventi būdamas visiškai priklausomas nuo aplinkinių žmonių. Pirmiausia kūdikis kontaktuoja su tais suaugusiais, kurie juo rūpinasi, jį maitina, globoja. Įspūdžiai patirti bendraujant su suaugusiais, iš pradžių yra labai neaiškūs, bet turi savo emocinį atspalvį. Reakcija į visus žmones vienoda.
2. Selektyvus reagavimas į šeimos narius (3-6 mėn.) Kūdikis iš aplinkos išskiria savo šeimos narius, kitaip stebimi svetimi. Pagrindinis objektas – mama ar ją pakeičiantis asmuo.
3. Aktyvus artimų santykių siekimas (6-30/36 mėn.) Kūdikis stipriai prisiriša prie juo labiausiai besirūpinančio žmogaus, susiformuoja išskirtinis prieraišumas – atsiranda separacinis (atskyrimo) nerimas – kūdikis pradeda jausti neapibrėžtą pavojų, baimę, vyrauja vidinė įtampa, taip pat bijoma prarasti objektą, kuris rūpinasi, gali apginti, padėti.
4. Partnerystės ryšys (nuo 30/36 mėn.). Šioje stadijoje vaikas sutelkęs dėmesį į tai, kaip išlaikyti emocinę šilumą, su objektu. Neturėtų kilti problemų motinai išėjus pusvalandžiui.

Tėvai, priimdami vaiką ir siekdami suprasti, ką jis galvoja, kalbina jį, myluoja ir tenkina atsiradusio mažylio poreikius. Motinos veidas ir jo išraiška, taip pat balso tonas, fizinis kontaktas – tai dažna pirmoji informacinė patirtis kūdikiui. Tai, kai mama reaguoja į vaiką savo veidu, tarsi atkartodama vaiko išgyvenamas emocijas, yra vadinama atspindėjimu. Būtent dėl šio atspindėjimo proceso vaikas išgyvena savo jausmus taip, kaip juos atspindi mamos veidas ir balsas. Taigi mama vaiko jausmus pastebi, atpažįsta, empatiškai išgyvena ir atspindi vaikui, tačiau sušvelninta, jam priimtina forma. Tada kūdikiui jo paties emocijos tampa ne tokios gąsdinančios. Jei mama ar tėtis negali atspindėti emocijų ar atspindi jas negatyviai (depresyviai, piktai, irzliai, nerimastingai) vaikai išgyvena didžiulį nerimą.

Jautri aplinkinių reakacija tiek kūdikį maitinant, kai atsižvelgiama į jo ritmą, tiek keičiant sauskelnes, kai vaikas patiria ne tik malonius pojūčius, reikalauja suaugusiųjų pastangų suprasti, paguosti, kalbinti vaiką, kartais nukreipti jo dėmesį, kad sumažėtų kylantis nerimas. Toks rūpinimasis vaiko poreikiais, derinimasis prie vaiko ir jo emocijų, atspindėjimas padeda vaikui pasitikėti aplinka ir žmonėmis, jaustis saugiam ir priimamam.

Vaikų prieraišumas formuojasi saugumo poreikio pagrindu. Vaikas siekia suaugusio artumo, kad pavojaus akimirka būtų apsaugotas, o jo poreikiai patenkinti suaugusio asmens. Saugumo siekimas išreiškiamas verkimu, šypsena, mojavimu rankutėmis, o vėliau ir kalba. Prieraišumas pagrįstas numatymu, kad mama bus šalia ir prireikus padės nusiraminti. Iškilus pavojui ar grėsmei, mažylis siekia artumo, taigi prieraišumas susijęs su baimės ar nerimo jausmu. Todėl nerimas ir prieraišumas natūraliai atsiranda kartu. Vaikas, išgyvenantis grėsmę, iškart pradeda ieškoti mamos, galinčios padėti. Kai vaikas išgyvena fizinius ir psichologinius poreikius (alkis, nuovargis, artumo, meilės), kyla nerimas, tada poreikiai išreiškiami (verkimas, prisiglaudimas, mojavimas rankytėmis, šypsena, kalba ir kt.) ir, galiausiai, per tarpasmeninius santykius patenkinamas. Mama „nuima“ tą įtampą priglausdama, rūpindamasi, maitindama, t.y. sukurdama „saugią emocinę bazę“. Toks sužadinimo ir atsipalaidavimo ciklas kiekvieną dieną kartojasi šimtus kartų. Galiausiai vaikas įgyja tokios patirties: vos tik jis išreikš savo poreikius, mama stengsis jį suprasti, nuraminti ir patenkinti poreikius. Tokia vaiko patirtis stiprina tikėjimą, kad mama ar tėtis visada yra šalia, kai jo reikia, o pats vaikas drąsiai jaučiasi pasaulyje ir gali atvirai reikšti savo poreikius. Taigi vaikas išmoksta pasitikėti ir žino, kad svarbus suaugusysis yra prieinamas ir patikimas. Vaikas po truputį išmoksta palaukti, o prireikus ir atidėti savo poreikius, nes žino, kad mama vėliau, kai tik galės, bus šalia. Be to, suaugęs žmogus gali padėti vaikui mokytis palaukti, kol poreikiai bus patenkinti, ir balsu pabandyti nuraminti: „taip, taip, matau, kad apsipylei ir išsigandai. Luktelk, tuoj išjungsiu viryklę ir padėsiu tau”. Toks lėtas ir ramus reagavimas išmoko vaiką atidėti poreikius, savarankiškai reguliuoti savo emocijas ir nusiraminti. Tačiau vaikas būtinai turi tikėti ir žinoti, kad mama tikrai reaguos ir padės.

Kai kurie tėvai mano, kad, jei nekreipsi dėmesio į vaiko verksmą, šis greičiau nusiramins, be to, neišaugs išlepęs. Tačiau iš tiesų vaikas išmoks tokią pamoką: kadangi jis nerūpi tėvams, nerūpi niekam ir  neturi atskleisti ko iš tiesų nori, o iškilus sunkumams gali pasikliauti tik pats savimi. Jei tėvai yra prieinami, t.y. reaguoja į reiškiamas emocijas ir poreikius, vaiko nerimas mažėja, ir jis gali imtis aplinkos tyrinėjimo. Tokie tėvai ne tik leidžia tyrinėti išorinį  pasaulį, bet aktyviai skatina vaiko smalsumą ir poreikį tyrinėti, tačiau, vos vaikui pradėjus nerimauti, išlieka prieinami, visada lieka saugia užuovėja. Vaikas tik tada gali ramiai žaisti, domėtis, tyrinėti, mokytis, kai jaučiasi saugus. Prieraišumo sistema yra atvirkštinė tyrinėjimo sistemai. Kai prieraišumo sistema nuraminama, aktyvuojasi tyrinėjimo sistema. Vaikų, kurių tėvai atsiriboję, nuolat išgyvena nerimą ir bejėgiškumą, o siekdami apsisaugoti, tampa itin jautriais tėvų stebėtojais, todėl poreikis tyrinėti pasaulį susiaurinamas iki išgyvenimo strategijų kūrimo.

Prieraišumo teorija kartais vadinama emocijų reguliavimo teorija, nes ji ne tik nagrinėja, kaip vaikas išmoksta atpažinti ir įvardinti savo emocijas, bet ir aiškina, kaip jos išmokstamos reguliuoti. Mama, pastebėdama vaiko emocijas ir jas vaikui atskleisdama, parodo, kad jis turi teisę būti nuliūdęs ar piktas. Tačiau kartais atsitinka, kad supykę ar pavargę tėvai tiesiog nutildo vaiką: „Baik zirsti. Ša.“ Taip nutildytas vaikas pajunta, kad jis neturi teisės pykti ir toks yra nepriimtinas. Tada jis gali įsiverkti dar labiau ar imti laužyti daiktus. Vaikas nebesitiki, kad jį supras ir priims. Tokiems vaikams tiek savas, tiek kitų vidinis pasaulis tampa baugus ir nesuprantamas. Taigi nesaugiai prisirišusiems vaikams sunku numatyti perspektyvą, suprasti kitų žmonių tikslus ir suvokti, kad jie gali skirtis nuo jų tikslų, jie tikisi blogiausio, kad aplinkiniai bus priešiški ir nedraugiški. Toks nesaugumas yra didelė kliūtis užmezgant ir palaikant santykius.

Tėvų užduotis – atpažinti ir atspindėti vaiko emocijas bei elgesį ir suteikti jiems prasmę. Labai svarbu, kad suaugusieji stengtųsi pamatyti pasaulį vaiko akimis ir suprastų, ką vaikas (paauglys) galvoja ir jaučia. Siekiant padėti vaikui reguliuoti emocijas ir elgesį, labai svarbu mokyti jį atpažinti emocijas, įvardinti jas, skatinti suprasti, kas šias emocijas sukėlė.

Vaikams, kurių emocijos ir išgyvenimai dažniausiai nebuvo pripažįstami ir suprantami, susiformuoja nesaugus prieraišumas. Situacijos, kai greta nebuvo žmogaus, galinčio padėti, atlaikyti stiprias emocijas, kaip antai pyktį ar paniką, galėjo tapti visa apimančios ir itin gąsdinančios. Todėl vaikai susikuria savo išgyvenimo būdus. Dažnai tai virsta siekimu kontroliuoti kitus: tie kiti labai glaudžiai laikomi šalia arba jų svarbą bandoma nuneigti. Siekdami išgyventi šie vaikai nuolat tikisi kitų priešiškumo, labai greitai supyksta, negali atpažinti humoro, piktai ar net agresyviai reaguoja aplinkybėmis, kuriose nėra pavojingos, ir nesupranta savo emocijų šaltinio. Taigi, nesaugiai prisirišę vaikai dažnai elgiasi taip, kad yra kitų nuolat atstumiami. Be to, jiems gali būti itin sunku nusiraminti, ir dėl to paauglystėje dažnai griebiasi destruktyvių nusiraminimo būdų.

Kad ir koia yra vaikystė, prieraišumas vis tiek formuojasi, tačiau skiriasi jo išraiška. Pagal saugumą prieraišumas gali būti: saugus arba nesaugus (vengiantis, ambivalentinis, dezorganizuotas).

Saugus prieraišumas formuojasi, kai kūdikiu tėvai rūpinasi nuosekliai, yra fiziškai ir psichologiškai prieinami, jautrūs vaiko poreikiams. Vaikas pasitiki savo tėvais, žino, kad tėvai bus šalia ir pagelbės, kai tik prireiks jų pagalbos. Vaikas jaučiasi priimamas, suprantamas, vertinamas; jis geba valdyti savo emocijas elgesį ir palaikyti šiltus santykius tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Tokią tarpasmeninių santykių patirtį turintys paaugliai siekia autonomijos ir tyrinėdami aplinką, pasitiki kitais, nes pasitiki savimi, kuria tvirtus tapatumo pagrindus.

Nesaugus vengiančio tipo prieraišumas formuojasi, kai tėvai nepriima vaiko emocijų ir poreikių, o išreiškiamos neigiamos emocijos sukelia jiems didelį pyktį (pyksta, kai vaikas prašo pagalbos, kai nori artumo, impulsyvūs (greitai susierzina, dažnai rodo nepasitenkinimą).  Šiurkščiai elgiasi su vaiku (reikalauja, kad viskas vyktų pagal jų sugalvotą planą: pvz. per prievartą maitina, sodina ant puoduko, per anksti reikalauja savarankiškumo), stokoja jautraus reagavimo, tačiau linkę kontroliuoti vaiką. Taip vaikas išmoksta nepaisyti savo emocijų ir, vengdamas nuliūdinti tėvus, stengiasi užsiimti pačiu savimi. Jaučiasi vieniši, atstumti. Išgyvena atmetimo baimę ir pyktį, kuris neretai pasireiškia kaip agresyvus elgesys su kitais vaikais, žaislų gadinimu. Paauglystėje šie vaikai nuvertina santykių, emocijų ir jausmų svarbą.

Nesaugus ambivalentiškas arba pasipriešinimo tipo prieraišumas kuriamas kai tėvai stengiasi patenkinti vaiko poreikius, tačiau tai daro labai nenuosekliai (išeina neatsisveikinę ir nepranešę, dažnai keičia nuostatas- tai leidžia ką, tai draudžia), todėl vaikui sunku prognozuoti suaugusiojo elgesį ir jaustis saugiai. Vaikas visokiais būdais ir elgesiu siekia užtikrinti svarbaus suaugusiojo reakciją ir galiausiai tampa itin nepatiklus, abejoja ar jis tėvams rūpi, ar tikrai yra mylimas, todėl nuolat reikalauja  dėmesio.

Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas kuriamas, kai nerimo šaltinis paprastai būna patys tėvai: smurtavimu gąsdina vaikus arba patys yra bejėgiai ar išsigandę, negebantys susidoroti su asmeninėmis traumomis.Tokie tėvai paprastai būna priešiškai nusiteikia arba bejėgiai, negalintys užtikrinti vaikui reikiamo saugumo jausmo. Todėl jų vaikas nuolat išgyvena nerimą ir baimę,  siekdamas apsisaugoti jis stengiasi kontroliuoti padėtį, o stresinėmis aplinkybėmis negeba valdyti emocijų, sunkiai nusiramina, nesuvokia savo kūno reakcijų.

Saugiai prisirišęs vaikas, vedamas natūralaus noro pažinti pasaulį, palaipsniui atsiskiria nuo tėvų, išlaikydamas gerą santykį ir pasitikėjimą bei galimybę sugrįžti, kai reikės pagalbos ar nusiraminimo.

Graži ir informatyvi prezentacija apie prieraišumo teoriją

Prieraišumas būdingas ne tik vaikams. Mes visi nuo gimimo siekiame būti artimi su mums svarbiais žmonėmis ir prie jų prisirišame. Artumas teikia pilnatvės ir saugumo jausmą, o jo netekę liūdime ir jaučiamės vieniši, nesaugūs. Augindami vaikus natūraliai elgiamės taip, kaip su mumis elgėsi mūsų tėvai. Svarbu įsisąmoninti savo patirtį, tačiau mes nesame mūsų tėvai ir galime jų nekartoti. Mūsų valioje pasiimti iš savo vaikystės visa tai, kas buvo gera, ir pasistengti nekartoti to, kas užgavo mūsų širdį.

_____

Literatūra

Bareikienė I.  (2011) Saugaus prieraišumo formavimas.

Zbarauskaitė A. (2009) Prieraišumas: iššūkiai ir galimybės globojant vaiką ar paauglį.  Prieraišumo globojant knygelė.

Čekuolienė D. (1991) Prieraišumas: teoriniai aspektai ir tyrimo galimybės. Vilniaus universitetas.

Allen, J. P., & Land, D. (1999). Attachment in adolescence. In J. Cassidy and P. R. Shaver (Eds.), Handbook of attachment: Theory, research, and clinical applications.