Sėdime podcaste dvi mamos viena priešais kitą ekranais, Rasa Sagė iš Nyderlandų, kita (aš) Norvegijoje, ir kalbame apie pasaulį, kuriame žmonės renkasi neturėti vaikų, nes pratęsti save nėra poreikio, save galima atnaujinti ir išlaikyti geroj formoj kiek tik nori. Nežinau, kas būtų, jei būtų, bet man įdomu, kaip tai atsiskleidė ir išsisprendė Rasos naujausioje ketvirtoje knygoje “Burbulas“. Apie pasirinktą bevaikystę tenka išgirsti jau gana dažnai, visgi realybėje ši idėja paremta tuo, kad kažkas visgi gimdo vaikus, ir žmonija nesustoja. Man šis romanas atrodo priskirtinas fantastikos žanrui, nes apie ateitį ir fikcinę realybę, kuri nepanaši į mūsų tikrąją. Rasa sako, kad ne visi su tuo sutinka, tuomet galime sutarti, kad tai filosofinis romanas apie laisvę rinktis visiškai be apribojimų. Ar tai įmanoma?
Man šis klausimas atrodo įdomus ir intriguojantis, nes sukelia daug jausmų. Nieku gyvu neatsisakyčiau motinystės patirties, man rodos, pasirinkčiau turėti vaikus bet kuriame savo gyvenime, bet kas žino… jei galėčiau nugyventi kokias devynias savęs versijas, gal vienoje jų įdomumo dėlei ir pagyvenčiau bevaikė.
Rasa Sagė yra rašytoja, ji išleido, kaip jau minėjau, keturias knygas, ir viena jų yra apie rašymą, o kitos trys – romanai. Pirmaisis man tikrai patiko, todėl galiu drąsiai rekomenduoti imti į rankas, pati aš labai laukiu “Burbulo“. Tai jau yra geras kraitis, bet jaučiu, kad tik pati pradžia. Be to, Rasa kuria blogą Apie santykius ir podcastą “Ir nėr kūrybai pabaigos“ apie kuriančius žmones. Labai rekomenduoju paklausyti, sutiksite įdomias asmenybes ir jų istorijas.
Vaikystėje turbūt visi girdėjote istoriją apie dvi varlytes, įkritusias į bidoną su pienu. (Bidonas tai toks aukštas aliumininis indas, kurį kaime naudoja pienui laikyti, jį dar nuleidžia ant virvutės į šulinį, kad nesugižtų, sakau asfaltiniams miestiečiams, kaip aš.) Tai va, tos dvi varlytės abi pamėgino kapstytis į viršų, tačiau indas aukštas, slidu. “Šansų nėra“, pamanė viena varlytė ir nuleido visas keturias kojytes… ji, žinoma, paskendo. Antroji nepasidavė ir kapstėsi toliau, o po kiek laiko sumušė iš pieno sviestą, užšoko ant gabaliuko ir taip išsigelbėjo. Kaip manote, kokios vidinės savybės nulėmė tokį varlių likimą? Pesimizmas, atėmęs jėgas kovoti? Viltis? Ištvermė, atkaklumas? Ar todėl dažnai girdime – nepasiduok, kovok iki galo.
Šis moralas galioja trumpalaikėje perspektyvoje. Žinome, kad varlė išgyveno, bet nežinome, kokios emocinės būsenos. Ar kaip šis patirtas stresas ją paveikė ilguoju laikotarpiu. O būtent tai ir nulemia psichologinę gerovę. Šią istoriją prisiminiau po pokalbio su Vaida Kursevičiene, netrukus tapsiančia klinikinės psichologijos daktare iš saulėtosios Floridos, kurios daktaro disertacijos tyrimo tema buvo lietuvių emigrantų adaptacija. Emigracija yra ilgalaikis maratonas, jokia varlė tiek laiko neišsilaikytų nepaskendusi. Savo tyrime Vaida apklausė net 900 (didžiulė imtis! nustebinusi profesorius) lietuvių iš viso pasaulio ir sukūrė Facebook paskyrą “Sėkmingi emigrantai“, nes ją domino, kodėl vieni emigracijoje sužydi, o kiti paskęsta nostalgijoje ir depresuoja.
Psichologijos mokslų daktarė Vaida Kursevičienė, JAV
Tyrimas dar nėra publikuotas, todėl negaliu pasidalinti nuoroda, bet jei išklausysite mūsų pokalbį, sužinosite, ar nostalgija yra emigracijos nuodas, kaip viltis ir ištvermė koreliuoja su sėkmingos emigracijos fenomenu, kas lemia psichologinę gerovę, kas yra viltis psichologijos mokslo požiūriu. Tyrimo išvados ne tokios, kurių gal intuityviai tikitės! Pagalvokite, o jei antroji varlytė būtų ne tokia raumeninga? Kas jei ji būtų ėmusi garsiai kurkti ir iš karto prisišauktų pagalbą? Viltis nėra durnių motina, tai suprasite paklausę Vaidos.
Mes taip pat pakalbėjome apie paauglius, vaikų auginimą emigracijoje, santykių puoselėjimą, vertybių ugdymą ir meilę Lietuvai bei mamos Lietuvos požiūrį į mus, jos vaikus pasaulyje. Dvi mamos emigrantės juk negalėjome šios temos apeiti. Ir kol laukiame Vaidos tyrimo publikacijos, štai jos rekomenduojama knyga Hans Sebald “Momism“, tai sociopsichologinė studija apie perdėtos, dominuojančios, manipuliatyvios motinystės taktiką, efektus ir pasekmes. Ją šį kartą jus ir kviečiu skaityti.
Hans Sebald “Mamizmas, tyli Amerikos liga“.
Pavasaris jau vis dosniau dovanoja saulę ir šilumą mums čia Osle, imame džiaugtis artėjančia vasara, o štai saulėtoje Floridoje vasarą žmonės pabėga ir gelbėjasi nuo karščio ir drėgmės. Ar būna gyvenime, kad nieko netrūktų, kad viskas būtų tobula? Gal tik svajonių Floridoje? O gal tik požiūrio klausimas? Tai, ką Vaida kalbėjo apie viltį, optimizmą, požiūrį į tikslą man labai stipriai siejasi su valios fenomeno atskleidimu psichosintezėje. Grįšiu prie šios temos, ji plati ir galbūt net centrinė suvokiant psichinę žmogaus prigimtį.
Kalbuosi su humanitarinių mokslų daktare, lingviste Inga Hilbig iš Vilniaus universiteto. Dvigubas džiaugsmas man, nes iš gimtojo Vilniaus ir iš mano Alma Mater. Su Inga kalbamės apie lietuvių kalbos išsaugojimą diasporoje, t. y. už Lietuvos ribų, taip pat apie dvikalbystę, šeimos kalbų politiką, kartų klausimą, tradicijas, meilę Lietuvai. Taip pat aptariame ir atvejus, kai tėvams, ypač mamoms, nepavyksta šeimoje su vaiku/vaikais kalbėti lietuviškai. Didelė dalis mūsų pokalbio suksis apie tapatybę, nes kalba juk yra mūsų identiteto dalis ir reprezentuoja tautybę. Kaip besuktume, išgirdę kalbant lietuviškai suklūstame ir suprantame – šalia lietuvis. Visgi, neturėtume pamiršti, kad lietuvių kalba ir apskritai lietuviškumas, nors yra mūsų asmenybės dalis, nėra visa mūsų asmenybė ir tapatybė. Kalba yra mūsų, tačiau mes nesame vien kalba, mes esame daugiau nei kalba ar kalbos, kuriomis mes kalbame. Ir mūsų ryšys su vaikais yra daug daugiau negu kalba, kuria mes kalbame prie pietų stalo.
Mėgstu susikurti sunkumus ir juos spręsti – pokalbis su Vida Kilikevičiene
Vietomis pasigirstantis siaubingas kėdės girgždėjimas tikrai nebuvo planuotas garsinis efektas, bet įvyko, nors pastebėjusi stengiausi sėdėti kaip pelė po šluota ir nejudėti. Paaiškėjo, kad išsėdėti valandą visai nejudant yra sunkoka. Ir net ne fiziškai, bet emociškai. Tikiuosi, kad tai labai netrukdys klausyti, man kėdė nesugadino malonumo bendrauti.
Iš Oslo kalbuosi su kaimyninėje Švedijoje jau šešerius metus gyvenančia ir dirbančia vaikų ir suaugusiųjų gydytoja psichiatre – psichoanalitine terapeute Vida Kilikevičiene. Šiuo metu Vida dirba Stokholmo vaikų ir paauglių psichiatrijos psichoterapijos centre ir sutinka tiek švedus, tiek lietuvius, tiek ir daugelio kitų šalių atstovus. Vida konsultuoja vaikus, paauglius, jaunimą ir visą šeimą. Kalbėjome apie saugumą šeimoje, prieraišumą, depresiją, nerimą ir panikos atakas bei tapatybės kūrimą per dvi šalis ar kultūras, o dažnai dar ir naujose tėvų šeimose. Pralėkėme per nevaikiškas vaikų ir jaunų žmonių istorijas, Vida pasidalino savo įžvalgomis ir suteikė viltingų patarimų.
Šiandien laidos viešnia psichologė-psichoterapeutė Vilma Kuzmienė iš Vilniaus. Dar vienas pirmas kartas – grįžtu į gimtąjį Vilnių ir kalbinu Lietuvoje gyvenančią ir dirbančią Vilmą, nes jos akiratyje emigrantų istorijos yra nuolatos. Vilma su grupe bendraminčių pirmieji ėmėsi psichologinių konsultacijų internetu, ir nors daug kolegų žiūrėjo skeptiškai, dabar ši praktika beveik visiems tapo įprasta. Vilma Kuzmienė pasidalins pirmaisiais žingsniais IRC ir stringančio interneto eroje, taip pat pakalbėsime apie tai, koks yra lietuvio svetur paveikslas, iššūkiai, mentalitetas. Kas mums trukdo ir padeda išgyventi ir adaptuotis už Lietuvos ribų. Atsiminsime ir mūsų bendradarbiavimą bei seminarus Norvegijoje 2013-15 m. Aš iš jo išsinešiau žinojimą, kad Vilma – žmogus, į kurį galima tvirtai atsiremti, o pagalbos ar patarimo kreiptis lengva ir saugu. Tuo metu Psyvirtual komanda turėjo daugiausiai patirties konsultuojant nuotoliniu būdu ir labai stipriai dirbo ne tik su emigrantais, bet ir lietuviškosios diasporos labui. Būtent Vilmos Kuzmienės dėka po ilgai mintų kelių pas Seimo politikus buvo įrodyta psichologinės pagalbos pasaulio lietuviams poreikis ir nauda. Šiuo metu paslaugos nebefinansuojamos, tačiau pati psichologo paslauga internetu įsitvirtino, o lietuviai visame pasaulyje suranda pagalbą gimtąja kalba.
Na, ir kaip galėčiau nepaminėti – kaip ir kiti mano pašnekovai, Vilma kartu su dar dviem kolegomis yra knygos “Vaiko bamba: vaikų klausimai ir psichologų atsakymai“ autorė. Į šį epizodą apie tai, deja, netilpo, bet palaukime kitų susitikimų.
Trečiasis podcasto epizodas. Šį kartą kalbuosi su psichologe Loreta Vilkyte, gyvenančia Yorke, Jungtinėje Karalystėje ir parašiusia knygą “Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“. 2014 m. pasirodžiusi knyga buvo pirmoji lietuviška knyga šia tema. Anot autorės ji atsirado iš vakuumo bei būtinybės ir yra skirta tėvams, auginantiems vaikus emigracijoje. Ieškodama atsakymų Loreta ėmė studijuoti raidos psichologiją York St John universitete. Taip pat atliko du psichologinius tyrimus, kurie padėjo suprasti, ko tėvams reikia ir trūksta. Knygos tikslas buvo nuraminti, suteikti praktinių patarimų ir įlieti optimizmo ir džiaugsmo tėvams jų emigrantiškos šeimos kasdienybėje. Šiuo metu knygos jau neįmanoma rasti, nes visas tiražas seniai išpirktas, tačiau – gera žinia! – atsirado ketinimų knygą perleisti. Labai linkiu šiems šiems planams išsipildyti, nes ir šiandien nesugebėjau rasti kitos lietuviškos knygos tėvams šia tema. Be lingvistinės informacijos, mokslinių tyrimų čia labai svarus psichologinis aspektas, atskleisti vaiko raidos procesai, paaiškintos emocinės buklės ir daug santykių patarimų.
Turite mažą, bet jau kalbantį lietuviškai, VAIKĄ ir atvykote į naują šalį? Domitės, kaip jūsų vaikui eisis naujos kalbos mokymasis? Štai keturi pagrindiniai ankstyvojo kalbos mokymosi (įgijimo) žingsneliai, kuriuos išskiria Tabors (1997). Juos žinodami, ramiau, be nerimo stebėsite vaiko pažangą.
Neseniai manęs paprašė pareflektuoti apie laimingą vaikystę Lietuvoje ir Norvegijoje diskusijų festivaliui Būtent. Mąstydama, ką pasakyti, naršiau internete ir atradau blogą Mašinos Dinozaurai, o jame tekstą “Laimingo vaiko paieškos metų knygoje vaikams“. Buvo aptartos knygos “Laimė yra Lapė“ (Evelinos Dačiūtės ir Aušros Kiudulaitės) ir Kakės Makės serija (Linos Žutautės). Visai neseniai rankose turėjau ir perskaičiau daug apdovanojimų pelniusią “Laimė yra lapė“. Blogo įrašas ir knyga sukėlė minčių.
Griežtesni įstatymai, kitaip auklėjami vaikai ir neįprasta mokesčių sistema – į Norvegiją emigravę būsimi šalies gyventojai gali nesunkiai pasimesti įstatymų ir taisyklių vingiuose. Pasak Linos Baltrukonienės, Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos narės, svečioje šalyje įsikūrę užsieniečiai naujam gyvenimui turėtų pasiruošti gerokai iš anksto – dar būdami namuose, pasinagrinėti Norvegijos įstatymus, pasidomėti įkurtomis lietuvių bendruomenėmis ir suplanuoti pirmuosius žingsnius svetimoje šalyje.
Norvegijos lietuvių bendrijos valdybos narė pasakoja, nuo ko reikėtų pradėti, atsikrausčius gyventi į Norvegiją bei į ką galima kreiptis prireikus pagalbos.
Pirmasis žingsnis – užsiregistruoti
Nuo 2010 m. sausio mėn. 1 dienos Norvegijoje galioja naujos imigracijos taisyklės. Pagal naujus reikalavimus, nereikia prašyti leidimo gyventi – pakanka užsiregistruoti. Europos Sąjungos piliečiai, kurie pageidauja gyventi Norvegijoje ilgiau nei tris mėnesius, privalo registruotis policijoje arba užsieniečių paslaugų centruose (SUA). Pirmiausia reikia registruotis internetu, adresu https://selfservice.udi.no/, tada nuvykti į artimiausią policijos skyrių ar paslaugų centrą užsieniečiams. Užsiregistravus gaunamas registracijos pažymėjimas, kurio pratęsti nebereikia.
Užtikrintas pragyvenimo šaltinis
Kaip ir bet kurioje šalyje, Norvegijoje darbą gauti galima kreipiantis į įdarbinimo agentūrą arba pačiam tiesiogiai susisiekiant su darbdaviu. Svarbu žinoti, kad prieš pradedant dirbti Norvegijoje, būtina turėti norvegišką asmens kodą, mokesčių kortelę (norveg. Skattekort), kuri nurodo darbdaviui, kiek mokesčių nuo atlyginimo reiks pervesti mokesčių inspekcijai, bei sąskaitą banke, į kurią būtų pervedamas darbo užmokestis. Pasirinktame banke reikia pateikti nuolatinį arba laikiną norvegišką asmens kodą ir pasą – ne visi bankai pripažįsta ID kortelę kaip asmens dokumentą, tad patartina turėti pasą. Vilniaus policijos nuotr./Asmens dokumentas
Mokesčių sistemos vingrybės
Norvegijos mokesčių sistema yra progresyvi. Tai reiškia, kad kuo gautas atlyginimas didesnis, tuo didesnis ir taikomas mokesčio tarifas. Mokesčius mažina įsipareigojimai bankui (paskolos), kelionės išlaidos nuolat negyvenantiems Norvegijoje ir išlaikantiems sutuoktinį ar vaiką. Mokesčių lengvata taip pat taikoma pirmais 2 darbo Norvegijoje metais – neapmokestinama suma didinama 10 proc. nuo metinio bruto darbo užmokesčio. Mokesčių lengvata taip pat taikoma pirmais 2 darbo Norvegijoje metais – neapmokestinama suma didinama 10 proc. nuo metinio bruto darbo užmokesčio. Norvegijoje asmuo privalo mokėti mokesčius, jei šalyje gyvena ilgiau nei 183 dienas per 12 mėnesių laikotarpį arba ilgiau nei 270 dienas per 36 mėnesių laikotarpį.
Sveikatos apsaugos sistemos taisyklės
Turintys laikinąjį Norvegijos asmens kodą, atvykę kaip turistai ar laukiantys, kol gaus norvegišką asmens kodą, norėdami sulaukti medicinos pagalbos Norvegijoje, privalo turėti Europos sveikatos draudimo pažymėjimą. Nuolatiniams Norvegijos gyventojams, turintiems ID numerį, gydymo išlaidas iš dalies apmoka NAV (lietuviškos SODROS atitikmuo), pacientai moka tik ligonio mokestį. Privačių įmonių steigėjams NAV moka po 16 sirgimo dienų 60 proc., jei su jais yra sudaryta draudimo sutartis.
Atžala – į vaikų darželį ar mokyklą
Norvegijoje į vaikų darželį patekti galima sulaukus 9 mėnesių. Kaip ir Lietuvoje, yra ir privatūs, ir valstybiniai darželiai, tad kurį lankys vaikas – tėvų pasirinkimas. Paraiškas vietai darželyje galima pildyti iki kiekvienų metų kovo 1 d. Privatūs darželiai dažnai nesiskiria nuo valstybinių, tačiau kai kurie jų gali turėti savo specifiką, ypatingą pakraipą ar papildomus užsiėmimus. Privatūs darželiai dažnai būna mažesni ir lankstesni, labiau prisitaiko prie tėvų poreikių ir siūlo šiltą maistą, kuris nėra įprastas norvegiškame darželyje. Moksleiviams suteikiami profesiniai sugebėjimai ir jie paruošiami stojimui į universitetą. Visi užsieniečių vaikai turi teisę į išsilavinimą.
Vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo 6 metų, mokslas yra nemokamas. Pagrindinė mokykla baigiama po dešimties metų, nuo 16 iki 19 m. amžiaus lankoma vidurinė mokykla. Moksleiviams suteikiami profesiniai sugebėjimai ir jie paruošiami stojimui į universitetą. Visi užsieniečių vaikai turi teisę į išsilavinimą.
Anot L. Baltrukonienės, svarbiausia, kad svečioje šalyje apsigyvenę žinotų, kur galima kreiptis prireikus pagalbos.
„Bendradarbiaujant Norvegijos nevyriausybinei organizacijai Voksne for Barn, Norvegijos lietuvių bendrijai ir VšĮ „Bendruomenių kaitos centras“, inicijuota anoniminė, savanorių indėliu paremta, konsultacijų linija tėvams ir globėjams lietuviškai. Lietuviams skirtas laikas – penktadieniais 12-14 val. telefonu 810 03 940, be to, galima bet kada kreiptis internetu anonimiškai per http://www.bekymring.no arba el. paštu savipagalba.oslo@gmail.com“, – sako L. Baltrukonienė.
Pagalbą imigrantų šeimoms, auginančioms vaikus Norvegijoje, „Bendruomenių kaitos centras“ teikia jau kelerius metus. Siekiant padėti lengviau prisitaikyti prie naujos kultūrinės ir socialinės aplinkos, centras parengė informacines skrajutes, skirtas Norvegijoje vaikus auginantiems lietuviams, jas galima rasti centro internetinėje svetainėje.
Kas tai? Atsakymą rasite perskaitę straipsnį, tačiau mąstote teisingai. Tai katastrofa, kataklizma, košmaras… o tiksliau, kraustymasis. Ne veltui šias paslaugas teikiančios firmos savo darbą įvertina tokiomis nemenkomis sumomis.
linchia 