Sėdime podcaste dvi mamos viena priešais kitą ekranais, Rasa Sagė iš Nyderlandų, kita (aš) Norvegijoje, ir kalbame apie pasaulį, kuriame žmonės renkasi neturėti vaikų, nes pratęsti save nėra poreikio, save galima atnaujinti ir išlaikyti geroj formoj kiek tik nori. Nežinau, kas būtų, jei būtų, bet man įdomu, kaip tai atsiskleidė ir išsisprendė Rasos naujausioje ketvirtoje knygoje “Burbulas“. Apie pasirinktą bevaikystę tenka išgirsti jau gana dažnai, visgi realybėje ši idėja paremta tuo, kad kažkas visgi gimdo vaikus, ir žmonija nesustoja. Man šis romanas atrodo priskirtinas fantastikos žanrui, nes apie ateitį ir fikcinę realybę, kuri nepanaši į mūsų tikrąją. Rasa sako, kad ne visi su tuo sutinka, tuomet galime sutarti, kad tai filosofinis romanas apie laisvę rinktis visiškai be apribojimų. Ar tai įmanoma?
Man šis klausimas atrodo įdomus ir intriguojantis, nes sukelia daug jausmų. Nieku gyvu neatsisakyčiau motinystės patirties, man rodos, pasirinkčiau turėti vaikus bet kuriame savo gyvenime, bet kas žino… jei galėčiau nugyventi kokias devynias savęs versijas, gal vienoje jų įdomumo dėlei ir pagyvenčiau bevaikė.
Rasa Sagė yra rašytoja, ji išleido, kaip jau minėjau, keturias knygas, ir viena jų yra apie rašymą, o kitos trys – romanai. Pirmaisis man tikrai patiko, todėl galiu drąsiai rekomenduoti imti į rankas, pati aš labai laukiu “Burbulo“. Tai jau yra geras kraitis, bet jaučiu, kad tik pati pradžia. Be to, Rasa kuria blogą Apie santykius ir podcastą “Ir nėr kūrybai pabaigos“ apie kuriančius žmones. Labai rekomenduoju paklausyti, sutiksite įdomias asmenybes ir jų istorijas.
Netveriu savo kailyje iš džiaugsmo atradusi nuostabią meno terapijos specialistę Ireną Bulotienę bei galinti su jumis pasidalinti pokalbiu apie meno terapijos rūšis – dailės, pasakų bei metaforinių kortų.
Irena Bulotienė-geštalto psichologijos metodais dirbanti kvalifikuota meno terapijos specialistė sutiko su manimi pasikalbėti apie šias meno terapijos rūšis, kuriose ji nardo kaip žuvis.
Irena Bulotienė, geštalt psichoterapeutė ir seminarų vedėja, yra eneagramos meistrė, sertifikuota meno (dailės, pasakų, MAK), specialistė, dviejų metodinių priemonių – kortų „ 48-ių metaforinės asociatyvinės kortelės 13-os pasakų motyvais“ ir „Spalvų indai“ autorė.
Miegas dabar absoliučiai ant bangos. Tiesą pasakius, ir mokslininkai irgi populiarūs ir klausomi. Tai labai gerai! Daug kalbama apie tai, kas yra sveika ir ne, kaip gerai išsimiegoti, kaip neapvogti savęs ir nenustekenti mūsų organizmo ir protinio pajėgumo. Miego trūkumas, anot Matthew Walker, vadinamojo miego guru, buvo nenumatytas motinos gamtos, nes kam gi šautų į galvą savo noru atimti iš savęs poilsį, jei nepuola plėšrūs žvėrys, netyko pavojai, dėl kurių turi budėti. Todėl gamta nepasirūpino gintis ir apsisaugoti nuo tokio mūsų elgesio. Mes spoksom į ekraną, o ryte neatplėšiam akių, kai reikia keltis. Tai yra be galo keista. Nesuprantama. Bet taip yra.
Podcasto naujame epizode kalbuosi su Evelina Pajėdiene, gydytoja neurologe, dirbančia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Neurologijos klinikoje bei Kaune medicinos centre “Neuromeda”. O taip pat tinklaraščio “Meškos miegas“ kūrėja. Jame pasakojama apie miego mokslą paprastai ir suprantamai. Informacijos yra daug, tačiau, kai su Voksne for Barn Tillit ruošiausi laidai “Apie mus ir vaikus“, kur turėjau kalbėti apie miegą ir vaikų migdymą, daug geros informacijos radau būtent tinklaraštyje “Meškos miegas“. Rodos, straipsnių ir informacijos apstu, Google meta šimtus nuorodų, bet kai reikia konkrečiai, logiškai ir praktiškai, tai naudingiausias pasirodė būtent Evelinos kuriamas tinklaraštis. Vėliau net surašiau viską savo blogo įraše, jei pamenate. Tai “Meškos miegą“ labai rekomenduoju!
Evelina Pajėdienė, gydytoja neurologė ir miego ekspertė
Vaikystėje turbūt visi girdėjote istoriją apie dvi varlytes, įkritusias į bidoną su pienu. (Bidonas tai toks aukštas aliumininis indas, kurį kaime naudoja pienui laikyti, jį dar nuleidžia ant virvutės į šulinį, kad nesugižtų, sakau asfaltiniams miestiečiams, kaip aš.) Tai va, tos dvi varlytės abi pamėgino kapstytis į viršų, tačiau indas aukštas, slidu. “Šansų nėra“, pamanė viena varlytė ir nuleido visas keturias kojytes… ji, žinoma, paskendo. Antroji nepasidavė ir kapstėsi toliau, o po kiek laiko sumušė iš pieno sviestą, užšoko ant gabaliuko ir taip išsigelbėjo. Kaip manote, kokios vidinės savybės nulėmė tokį varlių likimą? Pesimizmas, atėmęs jėgas kovoti? Viltis? Ištvermė, atkaklumas? Ar todėl dažnai girdime – nepasiduok, kovok iki galo.
Šis moralas galioja trumpalaikėje perspektyvoje. Žinome, kad varlė išgyveno, bet nežinome, kokios emocinės būsenos. Ar kaip šis patirtas stresas ją paveikė ilguoju laikotarpiu. O būtent tai ir nulemia psichologinę gerovę. Šią istoriją prisiminiau po pokalbio su Vaida Kursevičiene, netrukus tapsiančia klinikinės psichologijos daktare iš saulėtosios Floridos, kurios daktaro disertacijos tyrimo tema buvo lietuvių emigrantų adaptacija. Emigracija yra ilgalaikis maratonas, jokia varlė tiek laiko neišsilaikytų nepaskendusi. Savo tyrime Vaida apklausė net 900 (didžiulė imtis! nustebinusi profesorius) lietuvių iš viso pasaulio ir sukūrė Facebook paskyrą “Sėkmingi emigrantai“, nes ją domino, kodėl vieni emigracijoje sužydi, o kiti paskęsta nostalgijoje ir depresuoja.
Psichologijos mokslų daktarė Vaida Kursevičienė, JAV
Tyrimas dar nėra publikuotas, todėl negaliu pasidalinti nuoroda, bet jei išklausysite mūsų pokalbį, sužinosite, ar nostalgija yra emigracijos nuodas, kaip viltis ir ištvermė koreliuoja su sėkmingos emigracijos fenomenu, kas lemia psichologinę gerovę, kas yra viltis psichologijos mokslo požiūriu. Tyrimo išvados ne tokios, kurių gal intuityviai tikitės! Pagalvokite, o jei antroji varlytė būtų ne tokia raumeninga? Kas jei ji būtų ėmusi garsiai kurkti ir iš karto prisišauktų pagalbą? Viltis nėra durnių motina, tai suprasite paklausę Vaidos.
Mes taip pat pakalbėjome apie paauglius, vaikų auginimą emigracijoje, santykių puoselėjimą, vertybių ugdymą ir meilę Lietuvai bei mamos Lietuvos požiūrį į mus, jos vaikus pasaulyje. Dvi mamos emigrantės juk negalėjome šios temos apeiti. Ir kol laukiame Vaidos tyrimo publikacijos, štai jos rekomenduojama knyga Hans Sebald “Momism“, tai sociopsichologinė studija apie perdėtos, dominuojančios, manipuliatyvios motinystės taktiką, efektus ir pasekmes. Ją šį kartą jus ir kviečiu skaityti.
Hans Sebald “Mamizmas, tyli Amerikos liga“.
Pavasaris jau vis dosniau dovanoja saulę ir šilumą mums čia Osle, imame džiaugtis artėjančia vasara, o štai saulėtoje Floridoje vasarą žmonės pabėga ir gelbėjasi nuo karščio ir drėgmės. Ar būna gyvenime, kad nieko netrūktų, kad viskas būtų tobula? Gal tik svajonių Floridoje? O gal tik požiūrio klausimas? Tai, ką Vaida kalbėjo apie viltį, optimizmą, požiūrį į tikslą man labai stipriai siejasi su valios fenomeno atskleidimu psichosintezėje. Grįšiu prie šios temos, ji plati ir galbūt net centrinė suvokiant psichinę žmogaus prigimtį.
Kalbuosi su humanitarinių mokslų daktare, lingviste Inga Hilbig iš Vilniaus universiteto. Dvigubas džiaugsmas man, nes iš gimtojo Vilniaus ir iš mano Alma Mater. Su Inga kalbamės apie lietuvių kalbos išsaugojimą diasporoje, t. y. už Lietuvos ribų, taip pat apie dvikalbystę, šeimos kalbų politiką, kartų klausimą, tradicijas, meilę Lietuvai. Taip pat aptariame ir atvejus, kai tėvams, ypač mamoms, nepavyksta šeimoje su vaiku/vaikais kalbėti lietuviškai. Didelė dalis mūsų pokalbio suksis apie tapatybę, nes kalba juk yra mūsų identiteto dalis ir reprezentuoja tautybę. Kaip besuktume, išgirdę kalbant lietuviškai suklūstame ir suprantame – šalia lietuvis. Visgi, neturėtume pamiršti, kad lietuvių kalba ir apskritai lietuviškumas, nors yra mūsų asmenybės dalis, nėra visa mūsų asmenybė ir tapatybė. Kalba yra mūsų, tačiau mes nesame vien kalba, mes esame daugiau nei kalba ar kalbos, kuriomis mes kalbame. Ir mūsų ryšys su vaikais yra daug daugiau negu kalba, kuria mes kalbame prie pietų stalo.
Taip, naujas epizodas, pradedantis naują dešimtuką!
Vilnius-Oslo 10.04.2021
Pakelk mane aukštai – pokalbis su Genovaite Bončkute Petroniene
Pas mane podcaste svečiuose Genovaitė Bončkutė Petronienė – profesionali psichoterapeutė, jau 25 metus konsultuojanti žmones, nuolat dėstanti psichologiją studentams ir vedanti psichologinius seminarus, kurianti radijo laidas, rašanti populiarius straipsnius įvairiems leidiniams ir dažnai kalbinama televizijoje. Ir kartu ji – grožinės literatūros kūrėja, rašytoja, išleidusi jau tris grožines knygas.
Naujas podcasto epizodas – pirmasis nuliukas – dešimtas! Pirmoji mažytė sukaktis!
Sakoma, kad imantis naujos veiklos reikia padaryti tris žingsnius, ir jei jie sėkmingi, eiti pirmyn jau drąsiai, nes pats pirmasis, pradžios, barjeras jau įveiktas. Esu be galo dėkinga tiems, kad visą šį pradžios etapą mane labai palaikė, drąsino ir manimi tikėjo. Man labai svarbūs visi atsiliepimai, ir pasiūlymai, ir kritika. Tad eisiu pirmyn, tęsiu savo podcastą ir tikiuosi jūsų komentarų ir ateityje.
Vienna – Oslo. 2.4.2021
Kalbamės su Vaida Asisi iš Vienos. Turėjome susitikti pernai metų pavasarį ir kartu vesti seminarą apie dvikalbystę tėvams. Kaip žinia, visi pernai metų planai, susiję su kelionėmis buvo nušluoti Covid pandemijos. Tačiau mes vistiek susitikime, nors ir per ekraną. Vietoje dvikalbystės, prie kurios tikiuosi dar sugrįšime, pasirinkome kalbėtis apie ankstyvąją kūdikystę ir tuo metu pasitaikančius sunkumus. Pratęsiu praeitame epizode pradėtą temą apie psichoterapiją vaikams su Vida Kilikevičiene. Čia einame dar toliau – kalbame apie kūdikių psichoterapiją, o tiksliau naują klientą psichoterapijoje – santykį tarp kūdikio ir motinos, tėvo ar kito reikšmingo suaugusiojo.
Dr. Vaida Asisi – Austrijoje sertifikuota klinikinė ir sveikatos psichologė, specializacija – vaikų, jaunimo ir šeimos psichologija, lektorė, Graco universitete apgynė daktaro disertaciją tema „Ryšys tarp mažų vaikų psichikos problemų ir tėvų ir vaikų santykių“. Šiuo metu Vaida dirba Vienos autizmo terapijos centre.
Mėgstu susikurti sunkumus ir juos spręsti – pokalbis su Vida Kilikevičiene
Vietomis pasigirstantis siaubingas kėdės girgždėjimas tikrai nebuvo planuotas garsinis efektas, bet įvyko, nors pastebėjusi stengiausi sėdėti kaip pelė po šluota ir nejudėti. Paaiškėjo, kad išsėdėti valandą visai nejudant yra sunkoka. Ir net ne fiziškai, bet emociškai. Tikiuosi, kad tai labai netrukdys klausyti, man kėdė nesugadino malonumo bendrauti.
Iš Oslo kalbuosi su kaimyninėje Švedijoje jau šešerius metus gyvenančia ir dirbančia vaikų ir suaugusiųjų gydytoja psichiatre – psichoanalitine terapeute Vida Kilikevičiene. Šiuo metu Vida dirba Stokholmo vaikų ir paauglių psichiatrijos psichoterapijos centre ir sutinka tiek švedus, tiek lietuvius, tiek ir daugelio kitų šalių atstovus. Vida konsultuoja vaikus, paauglius, jaunimą ir visą šeimą. Kalbėjome apie saugumą šeimoje, prieraišumą, depresiją, nerimą ir panikos atakas bei tapatybės kūrimą per dvi šalis ar kultūras, o dažnai dar ir naujose tėvų šeimose. Pralėkėme per nevaikiškas vaikų ir jaunų žmonių istorijas, Vida pasidalino savo įžvalgomis ir suteikė viltingų patarimų.
Pasikalbėjome su Žydre Dargužyte-Černiauske dar kartą. Apie TMŽ arba trisdešimt milijonų žodžių, dr. Danos Suskind ankstyvojo vaikų ugdymo programą, kurios ambasadorė Lietuvoje Žydrė yra. Inspiracija atėjo iš perskaitytos knygos, kuri, beje, yra išversta ir į lietuvių kalbą.
Neuroedukatorė ir rašytoja Žydrė Dargužytė-Černiauskė
Žydrė pasidalino savo darbo su šeimomis ir asmenine patirtimi taikant šią programą. Žydrės dukrelė Vėtra yra šios programos dalyvė nuo pat gimimo ir net nėštumo. Pirmagimę Vėtrą Žydrė vadina savo mokytoja-įkvėpėja, o motinystę – ledlaužiu arba senų svajonių išsipildymo tramplinu. Išgirsite, kada mergytė ėmė kalbėti, kas yra matematinė kalba, kokios keturios esminės atraminės dalys sudaro programą, tangramos ir dar daug įdomių dalykų.
Jei reikėtų įvardinti energija trykštantį žmogų, iš karto galvočiau apie Žydrę Dargužytę-Černiauskę. Šios jaunos moters biografijoje gausu pasiekimų, drąsos, daug šauniai įgyvendintų projektų. Žydrė stipriai dirbo žurnalistikos, viešųjų ryšių, televizijos srityse, energingai ėmėsi iššūkių ir įvairių eksperimentų arba, kaip pati sako, avantiūrų.
linchia 