Lengviau pasakyti, nei padaryti. Visi mes bijome atstūmimo. Pradedame ką nors naujo, turime idėją, norime išmėginti drąsesnį ėjimą – koks svarbus yra palaikymas, padrąsinimas. O jei sutinkame skepsį, pašaipą… dar pasako “Nepriimk asmeniškai, aš apskritai sakau, tau netaikau“. Rankos nusvyra ir gumulas gerklėj. Ar ne?

Autoterapinis. Jau ne pirmus ir net ne trečius metus vedu norvegų kalbos grupes mamoms (Norsk for mødre), bet kiekvieną sykį artėdama prie bibliotekos (anksčiau) arba jungdama Zoom (dabar) išgyvenu nerimą. Ar bus dalyvių? Ar mamos pasirinks ateiti PAS MANE? Nes aš juk einu pas jas ir siūlau save bei savo paslaugas. Labai mažai man padeda argumentai, kad gali neateiti dėl visai su manimi nesusijusių priežasčių, o gal nepakanka informacijos apie kursus, ir jos tiesiog nežino. Įrodymų, kad būtent taip ir būna, turiu daugiau nei reikia, tačiau vistiek į širdį sminga adatėlės “nepatinku“, “ne norvegė, per prastai moku norvegų kalbą“, “esu prasta mokytoja“, “neduodu nieko naudingo“. Puikiai žinau, kad tai vadinamosios mąstymo klaidos – juk jei net neatėjo, tai iš kur žino, kokia esu mokytoja, kiek būtų naudos, jau nekalbu, ar patikčiau. Bet tai NEPADEDA.