Lengviau pasakyti, nei padaryti. Visi mes bijome atstūmimo. Pradedame ką nors naujo, turime idėją, norime išmėginti drąsesnį ėjimą – koks svarbus yra palaikymas, padrąsinimas. O jei sutinkame skepsį, pašaipą… dar pasako “Nepriimk asmeniškai, aš apskritai sakau, tau netaikau“. Rankos nusvyra ir gumulas gerklėj. Ar ne?

Autoterapinis. Jau ne pirmus ir net ne trečius metus vedu norvegų kalbos grupes mamoms (Norsk for mødre), bet kiekvieną sykį artėdama prie bibliotekos (anksčiau) arba jungdama Zoom (dabar) išgyvenu nerimą. Ar bus dalyvių? Ar mamos pasirinks ateiti PAS MANE? Nes aš juk einu pas jas ir siūlau save bei savo paslaugas. Labai mažai man padeda argumentai, kad gali neateiti dėl visai su manimi nesusijusių priežasčių, o gal nepakanka informacijos apie kursus, ir jos tiesiog nežino. Įrodymų, kad būtent taip ir būna, turiu daugiau nei reikia, tačiau vistiek į širdį sminga adatėlės “nepatinku“, “ne norvegė, per prastai moku norvegų kalbą“, “esu prasta mokytoja“, “neduodu nieko naudingo“. Puikiai žinau, kad tai vadinamosios mąstymo klaidos – juk jei net neatėjo, tai iš kur žino, kokia esu mokytoja, kiek būtų naudos, jau nekalbu, ar patikčiau. Bet tai NEPADEDA.

Paprašiau savo savanorės grupėje sugauti kelias mano emocijas belaukiant Zoom’e dalyvių, tai štai keletas printscreenų:

Tai va, darbas, kurį labai myliu ir kuriuo be galo džiaugiuosi, nes suteikia labai daug įdomių kontaktų, pažinimo, plečia mano akiratį, na ir žinoma, sulaukiu daug šildančių ir auginančių komentarų, dėkingumo, teigiamų atsiliepimų. Žinau, kad pasirinkdamos ateiti į grupę mamos nežino nei mano vardo, nei kompetencijų, jos nori tobulinti kalbos įgūdžius, tačiau kai nusprendžia ateiti dar ir dar kartą, netgi lanko grupę du pusmečius iš eilės – tai renkasi ne tik mamų draugiją, išėjimą pabūti moterų kompanijoje, norvegų kalbos treniruotes, bet ir mane. Jos pačios tai pasako, aš irgi tai jaučiu. Tai kodėl netgi po kelerių metų šiame darbe kiekvieną kartą (prisiekiu, kiekvieną mielą kartą) jaučiu nerimą, patiriu stresą? Kodėl?

Pridursiu, kad turiu kolegę, kuri visada nusijuokia ir sako “Eik jau, tu čia išvis ne prie ko. Vaikas blogai miegojo, tingi, oras blogas – štai ir priežastis neateiti. Grupė juk nemokama, jos nesijaučia įsipareigojusios, be to, su kūdikiu nėra lengva, mažų vaikų mamos statistiškai labiausiai “iškrenta“ iš visokio tipo veiklų, nes ir pačios patiria daugiau nuovargio nei kitos grupės.“ Ji socioantropologė, ji žino, ir jai žinios veikia. O man ne. Kiekvieną kartą užsidirbu žilų plaukų.

Dar žinau, kad šis nerimas ir stresas – tai verkia mano ego. Bijo būti nesvarbus, nustumtas į šalį, nepakankamai reikšmingas. Aha, aha – tai kur ir kada aš patyriau, kad buvau nesvarbi ir išsigandau taip, kad vis dar bandau atsigauti. Turėjo būti vaikystėje, kai buvau dar maža, negalėjau apsiginti nei veiksmu, nei mintimis, nesugebėjau be suaugusiųjų pagalbos apsaugoti savo jausmų pasaulio, nemokėjau savęs paguosti pati. Juk logiška, kad grupės dalyvėms nesu labai svarbi, jos turi daug svarbesnių žmonių, ir tai yra normalu. Aš ir nenoriu būti joms labai svarbi, tik tiek, kiek padedu joms prasilaužti norvegų kalboje, geriau susigaudyti norvegiškose sistemose. Man jos svarbios irgi kaip grupė, ir kaip profesinis išsipildymas, jo patvirtinimas. Ir čia ateinu iki gal svarbiausio punkto – išsipildymas yra svarbus. Kiekvienas siekiame išsipildyti įvairiais būdais – kaip mama ir žmona, kaip žmogus, o tai žinoma, ir darbo sferoje.

Ką rodo toks susvyravęs pasitikėjimas savimi? Menką savivertę? Bijau, kad aplinkiniai nepatikėtų, bet iš dalies taip, be abejo, yra ir šis, nepilnavertiškumo, kompleksas. Kita vertus, yra perfekcionizmas. Perfekcionizmas turi daug veidų. Manyje jis reiškiasi noru visada spausti iki 100%. Išgauti maksimumą, nes visa kita yra nepakankamai gerai, kitaip tariant blogai. O tai gyvenime yra, ui, kaip sunkiai pasiekiama. Va ir dabar. parašiau, sunkiai pasiekiama, o iš tiesų, tai visiškai nepasiekiama. Neįmanoma visur ir visada būti 100%. To gamtoje tiesiog nebūna. Išeina, kad perfekcionizmas tiesiog užprogramuoja nesėkmei ir nusivylimui. Rimtai gręsia išsekimu ir perdegimu. Eilutė tokia: jaučiuosi nepakankama – siekiu kuo daugiau – spaudžiu save – bijau nesėkmės – spaudžiu save dar labiau – neišvengiamai patiriu nesėkmę – nusiviliu savimi – jaučiuosi dar labiau nepakankama. Šitas voverės ratas yra ydingas, bet net tai žinodama sunkiai galiu jį sustabdyti, jau gerai įsisukusį. Jame išeities nėra – arba nuolat bėgi, arba krenti pavargusi ir susupa iki galvos svaigimo, o gal ir pykinimo. Jame net negali sustoti ir pasidžiaugti savo sėkmėmis, pašokinėti ir parėkauti iš džiaugsmo, na, nes jis gi sukasi ir sukasi.

Perfekcionizmas yra ir kitais žodžiais nusakomas noras būti visagale, visa ko tvarkytoja, sumanytoja ir įgyvendintoja. Tik pagal mano planą, tik taip, kaip suplanavau arba dar geriau. O iš tiesų net nežinome, kas yra geriau, kaip baigsis viena ar kita iniciatyva. Padaryti tiek, kiek gali, įdėti savo pastangas, žinias, patirtį ir sąžiningai sukti ratą, bet suprasti, kad yra aplinkybės ir kiti veikėjai. Už rezultatą atsakinga ne aš viena ir atsakomybės – visos – nereikia prisiimti. Tik tiek, kiek gali. O tada atsitraukti, atlošti pečius.

Vienintelis būdas (kokį aš kol kas suradau sau) yra iššokti iš rato ir tada jau pailsėti. Galima pagulėti šalia ant žolytės, pasivaikščioti. Paskui ir vėl įšoki – bėgi tiek, kiek nori, kiek nusprendi. Išmokau medituoti besisukantį ratą. Tokia simbolinė metafora – aš guliu šalia, žiūriu į dangų, o regos perimetre matau besisukantį mano (pavadinau didingai) gyvenimo ratą. Jame sukasi darbai, vaikai, reikalai, planai. Jie sukasi ir be manęs, sukasi ir tada, kai aš sau kramtau smilgą ir žiūriu į debesis. Ir tikrai garantuotai sukasi – pažiūriu savo podcasto arba šio blogo statistiką, ji sau sukasi, net kai nieko nedarau, sukasi dėl to, ką jau padariau. Pažiūriu į vaikus, jie irgi jau sukasi patys. Ne, manęs dar reikia ir dar kurį laiką gerokai reiks, bet jie sukasi ir netgi pasuka vienas kitą, patempia ir broliškai palaiko. Šeimoje dalykai sukasi irgi, jei aš nepasirūpinu, pasirūpina mano vyras, ir jau atsitinka, kad pasirūpina vaikai. Neturi visą laiką bėgti, kad ratas suktųsi, bet pabėgėti vistiek reikia, reiks visada.

Dar pamėginsiu medituoti, kaip tas ratas ima lėtėti ir visai sustoja. Aš guliu pievoje, o jis pamažu sustoja ir stovi. Tada viskas sustoja ir nutyla? Nežinau. Kol kas man atrodo baisu. Per baisu. Pasiryšiu ir pamėginsiu, gal susiorganizuosiu greitąją pagalbą, kaip gimdyvė gimdanti namuose, kad lauktų ir pagautų mane esant reikalui. Matot, koks apatinis klodas, visa ko pamušalas – saugumas. Čia jau ne tik vaikystė, bet ir kūdikystė. Ar aš saugi šiam pasaulyje, šioje iš pažiūros mieloje pievelėje? Ar pasaulis bus man geras? Ar galiu juo pasitikėti? Ar galiu pasitikėti ateitimi ir ramiai sutikti jos nešamus vaisius? Ar vistiek noriu pakontroliuoti, griebtis vairo. Čia moku dar vieną pratimą – plūduriuoti. Galima baseine, ežere, bet kur ramiame vandenyje, bet vonioje ne, per mažai vietos. Atsiguli vandenyje nugara žemyn, akim į viršų ir paleidi visus visus raumenis, iš vandens turi kyšoti tik nosis, kvėpuoti reikia, o visa kita plūduriuoja laisvai laisvai. Kai kam pavyksta iš karto, kažkam reikia pasitreniruoti. Kai jau plūduriuoji, užmerki akis. Ausys irgi po vandeniu, todėl girdi beveik nieko, viskas pasidaro kažkur toli toli. Kai užsimerki, prarandi ir orientaciją (bent jau aš netenku erdvės jausmo ir nežinau į kurią pusę bus nukreiptos mano kojos, kai atsimerksiu, niekada neatspėju). Kurį laiką bus noras mėginti susigaudyti, bet tikrai gerai, kai jau net nebegaudai, kur kuri pusė. Išbūti minutę, penkias, penkiolika, kiek pavyks. Tai saldus tik mano man ir apie mane laikas. Ratas ne tik sustoja, jo nėra. Visgi, negalvoti, pamiršti yra ne tas pats kaip stebėti stojantį ratą ir ramiai sutikti visas emocijas, kurios užplūsta ratui lėtėjant ir sustojus. Kai išmėginsiu, žinosiu.

Beje, dėl nerimo laukiant dalyvių. Kol rašiau šį tekstą, tos mintys ėjo ir nulingavo, pranyko. Bent iki kito karto aš jaučiuosi rami ir laiminga, nes turiu savo mylimą darbą, patiriu bendrystę ir žinau, kad stengiuosi padaryti viską kuo geriau. O tai kad man rūpi kitų įvertimas, rodo, ką gi, būtent tai, kad man rūpi. Mano darbas, mamos, turinys, kokybė. What’s wrong with that?

Būsiu iki galo atvira, dabar užplūdo baimė, kad kas nors skaitydamas ir žinodamas, kad aš studijuoju psichoterapiją, pagalvos, ooo, tai ji visai žalia ir nieko neišmano. Na, tai taip. Šiuos (pirmuosius) studijų metus aš kapstausi po save. Ir toli gražu neišsikapsčiau. Netgi žinau, kad ir su visu išsilavinimu žinosiu, kas negerai ir kas gali dėl to nutikti, bet kaip yra gerai, kaip turi būti, žino tik pats žmogus. Apie ką tai yra, tik jis gali pasakyti. Dabar išstūmiau save iš komforto zonos ir sakau, kaip yra. Aš dar tik mokausi ir ieškau. Kol kas tik suprasti ir priimti save.