Trečiasis podcasto epizodas. Šį kartą kalbuosi su psichologe Loreta Vilkyte, gyvenančia Yorke, Jungtinėje Karalystėje ir parašiusia knygą “Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“. 2014 m. pasirodžiusi knyga buvo pirmoji lietuviška knyga šia tema. Anot autorės ji atsirado iš vakuumo bei būtinybės ir yra skirta tėvams, auginantiems vaikus emigracijoje. Ieškodama atsakymų Loreta ėmė studijuoti raidos psichologiją York St John universitete. Taip pat atliko du psichologinius tyrimus, kurie padėjo suprasti, ko tėvams reikia ir trūksta. Knygos tikslas buvo nuraminti, suteikti praktinių patarimų ir įlieti optimizmo ir džiaugsmo tėvams jų emigrantiškos šeimos kasdienybėje. Šiuo metu knygos jau neįmanoma rasti, nes visas tiražas seniai išpirktas, tačiau – gera žinia! – atsirado ketinimų knygą perleisti. Labai linkiu šiems šiems planams išsipildyti, nes ir šiandien nesugebėjau rasti kitos lietuviškos knygos tėvams šia tema. Be lingvistinės informacijos, mokslinių tyrimų čia labai svarus psichologinis aspektas, atskleisti vaiko raidos procesai, paaiškintos emocinės buklės ir daug santykių patarimų.
Rasti kuo džiaugtis, būti smalsiam yra pats svarbiausias mus per gyvenimą į priekį nešantis dalykas, sako Loreta Vilkytė. Trečiajame podcasto epizode kalbamės apie tai, dvikalbystės knygą, o taip pat ir sėkmingų pjesių kūrimą bei naują žanrą, kurio šiuo metu ėmėsi Loreta Vilkytė. Kai gamta duoda gabumų, tai dar ir drėbteli, ar ne?
Papildymas: Pokalbyje užkabiname selektyviojo mutizmo temą. Sulaukiau apie tai klausimų, todėl plačiau panagrinėjau atskirame blogo įraše.
Visus podcasto epizodus galite rasti Anchor arba Spotify.

Vizualo autorė: Jekaterina Budrytė
Iki susigirdėjimo! 🙂


Labai džiaugiuosi suradusi Jūsų podcast kanalą! Gera pradžia verčia tikėtis daug gero turinio ateityje! 🙂
Šis pokalbis privertė mane susimąstyti ar tikrai gerai darau su vaiku kalbėdama norvegiškai, kai į svečius užsuka norvegai. Visada galvodavau, kad svečiui yra maloniau, kai supranta viską kas kalbama aplink. Galvoju, kad mano vaikas nuėjęs pas šeimą, kurioje kalbama jam nežinoma kalba, jaustųsi geriau suprasdamas viską. Iš kitos pusės, pati iki pat mokyklos baigimo bendravau su drauge, kuri namie kalbėdavo rusiškai su tėvais. Neprisimenu, kad tai man būtų kėlę kažkokį diskomfortą ar nepatogumo jausmą…
Gal šis teiginys palietė mane labiau dėl tautiškumo puoselėjimo, atsižvelgiant į tai jog 3,5 metų dukra puikiai įvaldžiusi abi kalbas.
Sveiki, Dovile.
Ačiū, kad atradote ir pasakote gerą žodį – net neįsivaizduojate, kaip tai labai svarbu ir motyvuoja!
Puiku, kad dukra kalba abiem kalbomis – jau esate labai daug padariusi! Esu tikra, kad ir toliau rasite sprendimus, kurie jums ir jūsų šeimai geriausi, dėl kurių jausitės komfortiškai. O variantų yra visokių, vieno teisingo gal net ir nereikia! Mes irgi namie kalbamės norvegiškai, kai yra svečiuose norvegų, tačiau persimetam tarpusavyje keletu žodžių ir lietuviškai. Man rodos, Loreta labai teisi dėl įgarsinimo momento – paaiškinti savo vaikui ir kitiems. Tai situaciją išskaidrina. Na, ir paversti, kai reikia, irgi išeitis.
Iki susigirdėjimų 🙂
L.
Atgalinis pranešimas: Apie jausmus ir drugelius su Svetlana Dudaitiene | linchia