Prieš išvažiuodama gyventi į Norvegiją su vaikais, dar 2008-aisiais, rengiau šį straipsnį mąstydama, kaip seksis mano vaikams, ar jie pripras. Konsultavo psichiatras psichoterapeutas Vytautas Blažys. Įdomu skaityti iš 2016-ųjų perspektyvos.

Šiais laikais išvykti gyventi į užsienį – vis daugiau pagundų ir galimybių. Su savimi išsivežame ir mažuosius, guosdamiesi: „Ai, jie dar maži, visur pritaps“. Ar išties viskas taip paprasta?

Vaikai pokyčius, taip pat ir gyvenamosios vietos pasikeitimą, išgyvena kaip ir suaugusieji, jiems nėra lengviau, todėl negalima menkinti jų patiriamo streso. Stabilumo vaikams reikia labiau nei suaugusiems, saugumo praradimą jie išgyvena daug stipriau. Tiesiog vaikams svarbiausia yra tėvų buvimas šalia – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kuo mažesni, tuo svarbesnis šis faktorius, o su amžiumi vis didėja draugų, išorinės aplinkos svarba.

Pradžia – visad sunki

Šitoks didelis pasikeitimas, kai prarandami buvę namai, šeima, draugai, statusas,  prilygsta  artimųjų netekčiai ir išgyvenamas kaip tam tikras gedėjimas. Šis procesas turi kelis etapus:

1. Neigimo stadija, kai stengiamasi ignoruoti tai, kas vyksta, atsiriboti. Vaikai dažnai neigia, kad bijo pokyčių ar nerimauja dėl ateities, apsimeta, kad nieko ypatinga nevyksta.
2. Pykčio stadija, kai tyli ar audringa agresija nukreipiama į aplinką ir aplinkinius, kaltinami pokyčių kaltininkai. Vaikai gali pykti ant tėvų, niršti ant naujų draugų, nenoriai bendrauti, atsisakyti dalyvauti socialiniame gyvenime.
3. Netekties suvokimo stadija gali būti lydima liūdesio, neigiamų emocijų, apatijos, net depresijos. Vaikai neretai ima gyventi praeitimi, idealizuoja buvusius draugus ar namus, užsisklendžia, neturi nuotaikos.
4. Susitaikymo stadija. Pradedama iš naujo ieškoti savo vietos, susikuriama nauja padėtis kolektyve. Vaikai atranda naujos vietos privalumus, išnaudoja galimybes ir ima džiaugtis gyvenimu, tampa tokiais kaip iki išvažiavimo.

Nepalikime nežinioje

Kaip greitai ir sklandžiai vaikai išgyvens šiuos etapus, priklauso nuo tėvų sugebėjimo bendrauti su atžalomis. Reikėtų žinoti, kokios emocijos tikėtinos, kalbėtis apie tai su vaikais. Neišsakyti rūpesčiai „nuguls“ giliai širdyje ir vaikas ilgam gali „užstrigti“ kurioje stadijų. Taip pat svarbu sukurti vaikui motyvaciją, parodyti naujas galimybes, paaiškinti, ką gero į šeimos gyvenimą atneša pasikeitimai. Nereikia apeliuoti į tolimą ateitį, pvz., galimybę studijuoti puikiame universitete, jei vaikas dar pirmokas. Kur kas labiau „suveiks“ galimybė šeštadienį pasivažinėti dviračiais po kalnus, kurių nebuvo namie, aplankyti egzotišką pramogų parką ir t.t. Jei paskui dirbantį tėtį išvykusi mama iš užsiėmusios darbo bitutės kuriam laikui lieka namuose, vaikai įvertins buvimo kartu džiaugsmą – juk Lietuvoje šeima šio šanso neturėtų.

Lengviau adaptuojasi tie vaikai, kurie iš anksto žino aiškius ir konkrečius ateities planus, pvz., kad šeima išvyko gyventi svetur visam laikui ir nauja vieta dabar yra namai. Jei perspektyva nėra tokia aiški, reikia bent jau apsibrėžti laikotarpį, kurį tikrai ketinama praleisti užsienyje ir apytiksliai aptarti su vaiku tolimesnius planus. Vaikas turėtų žinoti, ar ketinama apskritai kada nors sugrįžti Lietuvon, nuo ko priklauso šis sprendimas. Žinoma, tai jam pateikti reikia suprantama forma, atsižvelgti į jo jausmus bei nuomonę. Neapsigaudinėkime, kiekvienais metais tvirtindami, jog kitąmet – jau tikrai namo. Negerai, jei vaikams nauja vieta taip ir netampa namais.

Klystate, kai:

• Iš anksto nepasakojate vaikui apie šeimos ar vieno tėvų išvykimą, nesidalijate problemomis. Šoko terapija čia netinka. Išmuštas iš vėžių vaikas gali dėl nenuspėjamo tėvų elgesio imti jais nepasitikėti, pasijusti nesaugus, nereikalingas. Kuo išsamiau aiškinkite, kas šeimos laukia, o išvykę – dalinkitės aktualijomis, rūpesčiais. Vaikai turi žinoti, kas vyksta, suprasti, kaip sekasi.
• Staiga panardinate vaiką į naują aplinką. Žinoma, įmestas į vandenį ims plaukti, bet tai tikrai ne humaniškiausias būdas. Verčiau pagalvokite apie pereinamąjį laikotarpį, pasiruoškite išvykimui. Mažam vaikui daug streso gali sukelti net ir pati kelionė, kurios metu tėvai gali nervintis, turėti daug rūpesčių ir nustumti vaikus į šalį.
• Atsikratote senų daiktų, paliekate vaiko mėgtus žaislus, kurių racionaliai jau lyg ir nebereikia. Neatimkite iš vaiko jo sąsajų su namais. Naujoje aplinkoje tai gali būti lieptelis į saugumą. Jei gražiai gyvenote, padėkite vaikui išsaugoti atsiminimus, turėkite nuotraukų. Net jei patyrėte daug sunkumų namie, vaikas iš savo vaikystės būtinai išsineša gerų emocijų, jos tampa svarbios asmenybės formavimuisi.
• Įsivaizduojate, kad dabar galite tapti naujais žmonėmis – tokiais, kokiais norite. Aplinka, šalis, kalba pasikeis, o jūs ir liksite tie patys. Naivu tikėtis, kad vaikas, buvęs nedrąsus ir užsidaręs, staiga taps klasės pažiba. Išorinių barjerų atsiras dar daugiau ir tik juos įveikus viskas stos į vėžes. Seksis tie patys dalykai mokykloje, išliks bendravimo įpročiai ar sunkumai.

Pasaulis – vaiko labui

Tikrai ne viskas juodais siūlais siūta. Štai kuo džiaugiasi tėvai, išvykę tiek ilgesniam, tiek trumpesniam laikui:

1. Vaikai tampa laisvesni, atviresni, nes vakarų visuomenė skatina individualumą, originalumą. Vaiko asmenybės nesistengiama įstumti į rėmus ar perlaužti.
2. Švietimo sistema „persunkta“ pagarba vaikui, jo nuomonei. Neretas vaikas sako, kad „ten“ lengviau mokytis , o tėvai padaro išvadą, kad Lietuvoje mokslai aukštesnio lygio. Neapsigaukime, reitinguose geriausias visgi Oksfordas, o ten patenka baigusieji vakarietiškas mokyklas, tad su lygiu ko gero viskas tvarkoje. O tai, kad mokytis yra malonumas, o ne pervargimas, nemiga ir stresas, gal derėtų vertinti kaip teigiamybę.
3. Išauga tolerancija. Priprantama prie neįgaliųjų, įvairių odos spalvų, tradicijų, kitokių religijų, išmokstama gyventi šalia ir visa tai gerbti. Mažuma tapusi lietuvybė irgi apverčia nusistovėjusias nuostatas „kitokių“ atžvilgiu. Tautinių tradicijų, kalbos išsaugojimas gali tapti vaiko pasididžiavimu, stiprina jo identitetą ir didina pasitikėjimą savimi.
4. Prasiplečia akiratis ir patirtis. Sužinoma daugiau, šaltiniai įvairesni, ypač jei nenutrūksta ryšiai su tėvyne.

Pagalba jau yra!

Nemenkų psichologinių problemų patiria Lietuvoje likę vaikai, o taip pat globėjai, neretai patys jau vyresnio amžiaus. Staiga vėl tenka rūpintis mažais vaikais, o sveikata prasta, ištekliai riboti. Morališkai gniuždo ir aplinkinių nuostatos, kurias ypač sunku pakelti vaikams.

Ir išvykusiems, ir pasilikusiems skaudžias problemas padės spręsti naujai startavęs  tinklapis www.psyvirtual.lt, kuriame teikiamos psichologų konsultacijos visomis elektroninėmis priemonėmis (el. paštu, Skype).

Patirtis

Į Norvegiją su pliuso ženklu

Bibliotekininkės Jurgitos ir mediko Mariaus bei jų vaikų 5 m. Smiltės, 3 m. Audriaus ir 4 m. įdukros Patricijos apsisprendimą išvykti lėmė labai geras darbo pasiūlymas tėčiui. Žinią apie išvykimą smalsi ir mėgstanti keliones vyresnėlė priėmė džiaugsmingai: „Valio! Mes kraustomės!“ Mažieji gi kelione ėmė domėtis tik išgirdę, kad teks skristi lėktuvu…

Pirmoji užduotis atvykus – išmokti kalbą. Visi vaikai su džiaugsmu mokėsi norvegiškų žodžių, dainelių. Liūdna buvo tik seneliams, kurie iki šiol nerimauja, kad vaikai pamirš gimtąją kalbą ir nuolat siunčia lietuviškų knygelių. Lietuvybės išsaugojimas svarbus ir  Jurgitai su vyru, jie pasiryžę skiepyti vaikams mūsų vertybes bei tradicijas. Šeima jau susidraugavo su čia gyvenančiais lietuviais, kartu švenčia šventes, pasaugo vieni kitų vaikus. Be to, ir patys šeimos nariai dabar žymiai daugiau būna kartu. Taip atsitiko dėl griežčiau apibrėžto darbo laiko (čia viršvalandžių niekas nedirba) ir dėl gerokai trumpesnio atstumo tarp darbo ir namų. Vaikai taip pat daugiau laiko praleidžia drauge, nes eina į vieną grupę darželyje, tapo žymiai labiau prisirišę vienas prie kito.

Neramiausia ir buvo dėl mažųjų apsipratimo darželyje, kur pradžioje jie nieko nesuprato. Sūnus dar nelankė jo ir Lietuvoje, tad Jurgita būgštavo dėl galimo streso. Jo išvengti padėjo iš namų atsivežti mieliausi žaisliukai… Pradžioje vaikai greitai pavargdavo daržely, nemėgdavo būti lauke. Dabar jie žymiai sustiprėjo fiziškai ir psichologiškai, atrodo, kad jaučiasi visiškai saugūs ir labiau pasitiki savimi

Mažųjų pradžia buvo kiek „ožiuota“, nors gal tai sutapo su 3-4 metų krize. Susitikę su vietiniais žmonėmis, jie kalbėdavo lietuviškai, o suvokę, kad jų nesupranta, imdavo juoktis, šaipytis iš norvegų, vadindami juos „baubais“. Dabar juos iš karto kalbina norvegiškai, o jei užsimiršę prabyla lietuviškai, tuoj pasitaiso…

 

2008 m birželis

Rubrika: Platus pasaulis