Kadaise, kai dar nebuvo Covid-19 pandemijos, susipažinau su Aurima Diliene, gyvenančia Bordo, Prancūzijoje apie šešerius metus. Aurima, kaip ir aš, emigrantė, o mus supažindino dabar jau taip pat emigrantė Nyderlanduose Rasa Sagė, kurianti tinklapį “Apie santykius“ bei podcastą “Ir nėr kūrybai pabaigos“, o taip pat parašiusi lengvą ir įraukiančią knygą “Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Lietuvių diasporos tinklas veikia tikrai gerai – su Rasa kontaktas atsirado per Rūtą Mataitytę – rašytoją ir (nebestebina) emigrantę visai netoli manęs Norvegijoje.

Su Aurima Diliene, psichiatre ir psichoterapeute, greitai atradome bendrų temų ir svarstėme, kad būtų puiku pasikviesti į vieną Voksne for Barn Tillt retreatų gamtoje mamoms, o gal surengti seminarą arba naujos knygos pristatymą Osle. Manėme, kad 2020 m. kartu nuveiksime ką nors smagaus. Žinoma, dabar jau aišku, kad anie metai buvo ne tie metai. Visi mažiau ar daugiau įstrigome ten, kur esame iki šiol, ir įsibedėme į ekranus.

Per 2020 m. turėjau laiko daug skaityti ir mąstyti. Išsikristalizavo du stiprūs norai – pagaliau imti studijuoti psichoterapiją ir imti kurti podcastą. O norus anot Aurimos Dilienės reikia pagal galimybes įgyvendinti, nes tai mūsų emocinis kuras ir rūpinimasis savimi). Su abiem norais judu į priekį.

Man 2020 m. labai pasisekė, gavau paskaityti porą knygų, kurios dar nebuvo išvydę dienos šviesos, taip sakant iš pačio kūrėjų rankų dar prieš išleidžiant. Buvau be galo pamaloninta tokio pasitikėjimo ir didžiavausi dovanomis. Didžiulis ačiū už šią galimybę! Viena tų knygų buvo Aurimos Dilienės “Privati praktika“ . Tai psichoterapeutės užrašai, man itin patinkantis žanras, kuri pamilau nuo Irvin D. Yalom knygų. Ir ši knyga patiko. Savo nuoširdumu, atviru dalinimusi ir dviem susipynusiomis asmeninio ir profesinio gyvenimo linijomis. Mind blowing septynių vaikų mamos ir psichoterapeutės išgyvenimai, mintys ir patirtis.