O kas sakė, kad bus lengva?

Žymos

lost-and-alone-catukas-3

Foto: Giedrės Poškienės

Tai visai nelengva. Ne. Nei po penkerių, nei po aštuonerių, pasirodo. Jau nebe taip ima smaugt ašaros, vos užmačius gimtųjų gatvių nuotraukas. Vis daugiau atrandi gerų dalykų, kurie džiugina. Ir vietos, ir veiklos, ir žmonės. Labiausiai turbūt žmonės. Jau yra su kuo pasikalbėti iš dūšios ir su įdomumu. To labai trūko kokiais antraisiais metais. Iš pradžių vos susigaudai, vos susiorientuoji, vėliau kompasas nustoja šokti. Apsidairai. Tylu. Ramu. Ne. Neramu, į smilkinius nuolatos kala klausimas: “Ir ką tu čia? Kodėl? Kiek dar? Kada?“ Ir nėr su kuo išsišnekėti, jei ne atsakymus rasti, tai bent mintis išvėdinti. Nes visi laimingi nesupras, o nelaimingi visi juk savaip. Tai ką ten.. Ir kad būtų nuoširdžiai įdomu ir gera, o kad dar abu dalykai drauge… Retenybė. Vis dėlto, po truputį atsiranda. Apaugi, prisitrauki, džiaugies kaip vaikas. Ne vaikas, o tas jau nebe nemuštas, o su patirtim, už kurį dešimt nemuštų duoda. Ir aš duodu. Net labai.

Keisti santykiai klostosi su miestu. Šitas tapa vis artimesnis, vis savesnis. Jau žinau, kur geras parkingas, kas už ano kampo, atsiranda shortcut’ai. Toks fainumas lėkt savo reikalais, skubėt, greit užsukt šen bei ten. Ir atsakyt, aa, taip, žinau, kur tai, jo, šita kavinė ir man patinka. Bet… anas, manasis, rodos vienintelis tikras ir teisingas miestas ima tolti. Dar vis žinau, kas kur yra, ir smalsiai aplankau naujas vietas, bet su kiekvienais metais atsiranda ir toks nenusakomas stresiukas. Vairuojant, pavydžiui. Ten buvo vienpusis eismas ar ne? Ups, čia mokamas stovėjimas. Jūs ką nežinot, kad čia 39, o ne 35 namo numeris? Žinau, bet pamiršau. Kartais taip pasimiršta veidai ar vaizdai iš labai senų laikų, kuriuos užklojo naujesni. Nebelieka ryškumo, tik nuojauta, kad žinai. Lyg senuose fotoalbumuose žiūrint per sviestinio popieriaus skirtuką. O kartais, net nepameni, kad žinai, kol staiga neatsitrenki.

Ir tada taip suskausta. Širdis. Išdavikė. Pametė. Ir išsiduoda vėl ir vėl.

Pasakykit kas nors, kad tai baigsis. Nors nesakykit. Nes nesibaigs, tik pasikeis. Ir bus vėl kitaip. Kas sakė, kad geriau?

Rašytoja Rūta Mataitytė romanus lygina su maratonais

Žymos

, , ,

Šį rudenį Oslo lietuvių bendruomenė organizuoja susitikimą su rašytoja Rūta Mataityte. Man visada buvo įdomu, kaip rašytojas rašo, kaip gimsta siužetai, personažai, pradžios ir pabaigos. Ar kūryba yra gaivalas, kuris užpuola ir nepaleidžia tol, kol negimsta kūrinys? Ar švelni į ausį kuždanti mūza? Pakalbinau Rūtą ir šiek tiek sužinojau. Šis mano interviu su Rūta publikuotas lrytas.lt portale. O čia jo nesutrumpinta versija.

07 Skaityti toliau

Lietuvių kalbos egzaminai Norvegijoje. Pasaulio lietuvių kalba. Kokia ji?

Žymos

, , ,

Šiemet po penkerių metų pertraukos Norvegijoje vėl buvo galima laikyti lietuvių kalbos egzaminą. Laikyti šį egzaminą rinkosi vidurinėse mokyklose besimokantys lietuvių vaikai – tikrieji pasaulio lietuviai. Kokios jų lietuvių kalbos žinios? Kokia lietuvių kalba turi teisę būti ir išlikti pasaulyje?

eksam

Skaityti toliau

Kaip paskatinti skaityti? Negi papirkinėti?

Žymos

, , , , ,

skaitymo skatinimas_pic Misaki Kawai

Misaki Kawai piešinys. The New York Times. 23.07.2016

Apie skaitymo naudą vaikams galima būtų kalbėti ir kalbėti. Man knygos ypač vertingos (kalbu apie grožinę literatūrą) atrodo tuo, kad jos suteikia galimybę pabėgti iš realybės į fantazijų, nuotykių ar kokį kitą, bet būtent kitą, alternatyvų pasaulį. Kam iš tos realybės bėgti kiekvienas atsakys savaip. Kažkam jo realybė ne visada patinka, kitam patinka pasinerti į nepatirtus vandenis. Man tai bet kuriuo atveju yra skersvėjis galvai – poilsis smegenims, emocijoms, apskritai psichikai. Ir dar malonumas. Tiesiog malonumas atitrūkti, pasinerti, kaip ir geras filmas, ypač kino teatre su 3D akiniais, ar spektaklis. Staiga pabundi ir supranti, kad sėdi žiūrovo kėdėje. Kaifas. Kaip galima nenorėti padovanoti šio įpročio/“escape“ galimybės vaikams?

 

Skaityti toliau

Kad ir kur gyventume, galime būti naudingi Lietuvai

Interviu lietuve.lt

Žiniasklaidoje pasirodo vis daugiau straipsnių, kuriuose primenamos Lietuvai itin nepalankios demografinės prognozės ir pabrėžiama būtinybė susigrąžinti emigrantus sudarant jiems palankias grįžimo į Lietuvą sąlygas.Vis dėlto Norvegijoje beveik aštuonerius metus su šeima gyvenanti, savo verslą plėtojanti ir lietuvių bendruomenei Osle vadovaujanti Lina Baltrukonienė mano, kad niekas geriau už pačius emigrantus nesupranta, kaip sunku pasiryžti keisti šalį, ir abejoja, ar tikslinga primygtinai kalbėti apie žūtbūtinį emigrantų grįžimą. Jos teigimu, svarbu leisti išvykusiesiems jaustis Lietuvos dalimi sudarant sąlygas išlaikyti Lietuvos pilietybę, dalyvauti demokratiniuose procesuose ir sudaryti galimybes dirbti šaliai naudinguose projektuose virtualiai, kad šie galėtų gyvendami svetur dalytis patirtimi, kurios reikia Lietuvai. „Gal taip po kurio laiko įvyks ir reemigracija, tik natūraliai, palaipsniui ir visai neskausmingai“, – mano L. Baltrukonienė.

20160708_165302 Skaityti toliau

Norvegija. Šalis, kurioje uždrausti seni “auklėjimo“ būdai

Žymos

, , , , ,

Mažylio žurnalas sumanė palyginti įvairių šalių vaikų auklėjimo stilius. Tai įdomi tema, seniai mano apmąstoma, o kartu ir sudėtinga, nes sunku daryti išvadas. Visada atrodo, kad iki galo galbūt nepažįstu šio krašto ir žmonių, galbūt neteisingai vertinu, galbūt kažko nesuprantu. Nepretenduoju į absoliučią tiesą, rizikuoju būti subjektyvi, tačiau pamėginau apibendrinti tai, ką supratau ir pastebėjau per savo draugystės su Norvegija metus, Mažylio liepos mėnesio numeryje. Mano mintys įsitaisė šalia įžvalgų apie prancūzišką, japonišką ir žydišką auklėjimo stilių.

Mazylis  07 2016 NO salis, kurioje uzdrausti seni auklejimo budai

mazylio_logas_naujas

 

Vaikų auklėjimo ypatumai Norvegijoje

Norvegija ir Lietuva nėra tokios jau skirtingos šalys. Nemažai tų bendrų dalykų, pavyzdžiui, meilė gamtai, noras leisti laiką miške, prie vandens, gana santūrus charakteris, kaimietiškos šaknys bent jau antroj kartoj, galų gale, krikščioniška religija. Bendra ir meilė vaikams, ir noras auginant duoti vaikams viską geriausia. Visgi, čia pat rikiuojasi ir skirtumai. Istorinės patirties, visuomenės pokyčių, požiūrio. Į šeimą bei vaikų auklėjimą taip pat.

Skaityti toliau

Supranta, bet nekalba – kodėl?

Žymos

, , ,

Nedidukė Lietuva, Europos vidury ir kaimynų apsupty, visada turėjo ir turės daug mišrių šeimų. Didžioji Lietuva, emigracijos būdu pasklidusi po visą pasaulį, augina gausų būrį vaikų, kurie sava – gimtąja – vadina ne tik lietuvių, bet ir dar vieną ar kelias kalbas. Dvikalbiai. Ką gi, manoma, kad pasaulyje jų daugiau negu vienakalbių. Tik… dalis jų neišnaudoja savo dvikalbystės. Kodėl?

klaustukai Skaityti toliau

Šeima išvyksta gyventi svetur

Žymos

, , , ,

Prieš išvažiuodama gyventi į Norvegiją su vaikais, dar 2008-aisiais, rengiau šį straipsnį mąstydama, kaip seksis mano vaikams, ar jie pripras. Konsultavo psichiatras psichoterapeutas Vytautas Blažys. Įdomu skaityti iš 2016-ųjų perspektyvos.

Edvard Munch's painting New Snow (1900-01)

Edvard Munch. Šviežias sniegas. 1900/1 m.

Skaityti toliau

Pirmieji žingsniai Norvegijoje: ką reikia žinoti imigrantui?

Žymos

, , , , ,

Kadais gavau pasiūlymą iš leidyklos ir nudžiugusi užsimojau parašyti knygą, kuri būtų lyg žemėlapis naujakuriams Norvegijoje. Vis dėl to nutariau, kad nepakanka nei norvegų kalbos bei literatūros studijų bei meilės Norvegijai, nei tuomet šešerių pragyventų Osle metų, nei rašytojos sėdimosios. Suabejojau, kad tai, ką manau supratusi, galima guldyti į knygą ir dar pakišti po savo vardu ir pavarde. Kitaip tariant, neišdrįsau. Apsiribojau tuo, kad savo mintis išsakiau vienam iš knygos idėją įgyvendinusių autorių Zigmui Jurevičiui. Toliau – knygos antroje dalyje, prie specialistų patarimų, esantis žurnalisto tekstas. Ir nuoroda į santrauką, kuri buvo publikuota portale “Lietuvos rytas“.    

Skaityti toliau