Foto: Giedrės Poškienės

Tai visai nelengva. Ne. Nei po penkerių, nei po aštuonerių, pasirodo. Jau nebe taip ima smaugt ašaros, vos užmačius gimtųjų gatvių nuotraukas. Vis daugiau atrandi gerų dalykų, kurie džiugina. Ir vietos, ir veiklos, ir žmonės. Labiausiai turbūt žmonės. Jau yra su kuo pasikalbėti iš dūšios ir su įdomumu. To labai trūko kokiais antraisiais metais. Iš pradžių vos susigaudai, vos susiorientuoji, vėliau kompasas nustoja šokti. Apsidairai. Tylu. Ramu. Ne. Neramu, į smilkinius nuolatos kala klausimas: “Ir ką tu čia? Kodėl? Kiek dar? Kada?“ Ir nėr su kuo išsišnekėti, jei ne atsakymus rasti, tai bent mintis išvėdinti. Nes visi laimingi nesupras, o nelaimingi visi juk savaip. Tai ką ten.. Ir kad būtų nuoširdžiai įdomu ir gera, o kad dar abu dalykai drauge… Retenybė. Vis dėlto, po truputį atsiranda. Apaugi, prisitrauki, džiaugies kaip vaikas. Ne vaikas, o tas jau nebe nemuštas, o su patirtim, už kurį dešimt nemuštų duoda. Ir aš duodu. Net labai.

Keisti santykiai klostosi su miestu. Šitas tapa vis artimesnis, vis savesnis. Jau žinau, kur geras parkingas, kas už ano kampo, atsiranda shortcut’ai. Toks fainumas lėkt savo reikalais, skubėt, greit užsukt šen bei ten. Ir atsakyt, aa, taip, žinau, kur tai, jo, šita kavinė ir man patinka. Bet… anas, manasis, rodos vienintelis tikras ir teisingas miestas ima tolti. Dar vis žinau, kas kur yra, ir smalsiai aplankau naujas vietas, bet su kiekvienais metais atsiranda ir toks nenusakomas stresiukas. Vairuojant, pavydžiui. Ten buvo vienpusis eismas ar ne? Ups, čia mokamas stovėjimas. Jūs ką nežinot, kad čia 39, o ne 35 namo numeris? Žinau, bet pamiršau. Kartais taip pasimiršta veidai ar vaizdai iš labai senų laikų, kuriuos užklojo naujesni. Nebelieka ryškumo, tik nuojauta, kad žinai. Lyg senuose fotoalbumuose žiūrint per sviestinio popieriaus skirtuką. O kartais, net nepameni, kad žinai, kol staiga neatsitrenki.

Ir tada taip suskausta. Širdis. Išdavikė. Pametė. Ir išsiduoda vėl ir vėl.

Pasakykit kas nors, kad tai baigsis. Nors nesakykit. Nes nesibaigs, tik pasikeis. Ir bus vėl kitaip. Kas sakė, kad geriau?