05 Trečiadienis Lie 2017
Posted in Dvikalbystė, daugiakalbystė, Uncategorized
Dvikalbystė – natūrali žmogaus būsena, ir kiekvienas vaikas ar suaugęs turi jos potencialą. Dvikalbiams nuo mažumės – tai kaip vaikščioti dviem kojomis, matyti dviem akimis ar klausyti dviem ausimis. Dar kartą – nes dar toli iki to, kad būtų per daug apie tai kalbama – apie ankstyvosios dvikalbystės dovaną vaikams.
Inga Hilbig
Vilniaus universitetas lituanistinių studijų lektorė
LRT Ryto allegro, nuo 33 min.
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013671673/ryto_allegro_2017-07-05_08_10
31 Trečiadienis Geg 2017
Posted in Dvikalbystė, daugiakalbystė, Uncategorized
Neurokognityvinis tyrimas atliktas Helsinkio universitete ir jo atrasti rezultatai gali nudžiugnti visus mus, dvikalbių vaikų tėvus. Tikiuosi, kad perskaitę atrasite dar daugiau motyvacijos auginti savo vaikus dvikalbius ir pradėti nuo pat mažumės.
Štai ką atrado doktorantė Sini Hämäläinen apie ankstyvąją dvikalbystę – tapusieji dvikalbiais iki penkerių metų turi smegenų ypatumų ir privalumų. Vėliau, nepaisanto to, kad daugelis dvikalbystės privalumų išlieka, visgi tokių smegenų savybių jau nebepavyks pasiekti.
Štai kokie teigiami smegenų pokyčiai įvyksta, kai dvikalbiu tampama iki penkerių:
Šaltinis: http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1053811917301921
Vertimas laisvas, sutrumpintas, mano
26 Penktadienis Geg 2017
Posted in Uncategorized
Labai puikios įžvalgos ir ypač patarimai pabaigoje. Rekomenduoju kiekvienam, kuris ruošiasi atsiskaitymui ar egzaminui. Sandra, norėčiau, kad tu būtum buvusi mano mokytoja 🙂
19 Ketvirtadienis Sau 2017
Posted in Dvikalbystė, daugiakalbystė, Uncategorized, Vaikų auginimas
Jei jūsų šeima apsisprendė, kad vaikas augs dvikalbis (ar trikalbis, daugiakalbis) – sveikinu! Jei jūsų šeima nieko nesprendė, tačiau taip natūraliai susiklostė, ir namie gyvuoja kelios kalbos, o vaikas jas tiesiog įtraukia kvėpuodamas tuo pačiu oru – taip pat sveikinu! Abiem atvejais jūsų vaikas taps dvikalbis ir įteiksite jam puikią dovaną, kuri atsipirks su kaupu ir daug sykių gyvenime. Tačiau tai pareikalaus iš jūsų pastangų ir tam gali prireikti įvairių technikų. Pamėginsiu čia išvardinti mano atrastus metodus Skaityti toliau
18 Trečiadienis Sau 2017
Posted in Uncategorized
Labai ilgai kaltinau save dėl karjeros nepastovumo, blaškymosi, šokinėjimo. Lyg ir jaučiau, kad darau teisingai, einu savo keliu, bet sunku buvo paaiškinti aplinkiniams ir nemokėjau suverti visų savo darbų ir veiklų ant vienos aiškios gražios smilgelės. Todėl atrodė, kad su manim gal kažkas negerai vis dėlto. Skaityti toliau
14 Šeštadienis Sau 2017
Posted in siaip, Uncategorized
Svajonė yra didelis žodis. Kaip menininkas, žemė, mama. Tėvynė. Nors ir žinome, kad ji tik mažas širdelės formos ir gintaro spalvos taškelis. Dėl to didumo svajonė masina ir gąsdina, vilioja ir baido. Kartais vos pasirodę.
Visi mes norim geriau. Geriau, nes yra blogai, arba geriau, nes tiesiog siekiame daugiau. Kartais blogai, bet bijom ką nors keisti. Kartais nežinom, ko siekti, kaip siekti, ko norėti, kur tas geriau. Ne, ko iš tikrųjų norėtume žinome, bet tai juk per gerai, ar ne? Tai svajonė. Atvažiavom.
Svajonė imho panaši į balioną. Skaityti toliau
21 Trečiadienis Gru 2016
Posted in Uncategorized, Vaiko teisės
Akcija prie seimo 2016.12.20
Labai seniai, dar studentė, kalbėjausi su savo šiek tiek vyresniu draugu gydytoju. Jis, pediatras anesteziologas, dirbęs klinikose naujagimių reanimacijoje, pasakojo apie naują metodiką gelbėjant kūdikius ir mokslinius tyrimus, kuriuos jie su komanda tuo metu darė. Tarp kitko tarstelėjau, kad ko gero buvo išmainęs gana “pelningą“ darbelį į mokslinius tyrimus, juk žmonės turbūt ir paskutinius skatikus atiduoda dėl savo vaiko gyvybės. Nustėrau išgirdusi – ne, nelabai… Už gimdymą, priežiūrą nėštumo metu, už operacijas žmonės noriai “atsidėkoja“. O čia – ne. Kodėl? Nežinau, atsakė, tiesiog nėra tokio papročio. Skaityti toliau
27 Sekmadienis Lap 2016
Posted in siaip, Uncategorized
Žymos
Foto: Giedrės Poškienės
Tai visai nelengva. Ne. Nei po penkerių, nei po aštuonerių, pasirodo. Jau nebe taip ima smaugt ašaros, vos užmačius gimtųjų gatvių nuotraukas. Vis daugiau atrandi gerų dalykų, kurie džiugina. Ir vietos, ir veiklos, ir žmonės. Labiausiai turbūt žmonės. Jau yra su kuo pasikalbėti iš dūšios ir su įdomumu. To labai trūko kokiais antraisiais metais. Iš pradžių vos susigaudai, vos susiorientuoji, vėliau kompasas nustoja šokti. Apsidairai. Tylu. Ramu. Ne. Neramu, į smilkinius nuolatos kala klausimas: “Ir ką tu čia? Kodėl? Kiek dar? Kada?“ Ir nėr su kuo išsišnekėti, jei ne atsakymus rasti, tai bent mintis išvėdinti. Nes visi laimingi nesupras, o nelaimingi visi juk savaip. Tai ką ten.. Ir kad būtų nuoširdžiai įdomu ir gera, o kad dar abu dalykai drauge… Retenybė. Vis dėlto, po truputį atsiranda. Apaugi, prisitrauki, džiaugies kaip vaikas. Ne vaikas, o tas jau nebe nemuštas, o su patirtim, už kurį dešimt nemuštų duoda. Ir aš duodu. Net labai.
Keisti santykiai klostosi su miestu. Šitas tapa vis artimesnis, vis savesnis. Jau žinau, kur geras parkingas, kas už ano kampo, atsiranda shortcut’ai. Toks fainumas lėkt savo reikalais, skubėt, greit užsukt šen bei ten. Ir atsakyt, aa, taip, žinau, kur tai, jo, šita kavinė ir man patinka. Bet… anas, manasis, rodos vienintelis tikras ir teisingas miestas ima tolti. Dar vis žinau, kas kur yra, ir smalsiai aplankau naujas vietas, bet su kiekvienais metais atsiranda ir toks nenusakomas stresiukas. Vairuojant, pavydžiui. Ten buvo vienpusis eismas ar ne? Ups, čia mokamas stovėjimas. Jūs ką nežinot, kad čia 39, o ne 35 namo numeris? Žinau, bet pamiršau. Kartais taip pasimiršta veidai ar vaizdai iš labai senų laikų, kuriuos užklojo naujesni. Nebelieka ryškumo, tik nuojauta, kad žinai. Lyg senuose fotoalbumuose žiūrint per sviestinio popieriaus skirtuką. O kartais, net nepameni, kad žinai, kol staiga neatsitrenki.
Ir tada taip suskausta. Širdis. Išdavikė. Pametė. Ir išsiduoda vėl ir vėl.
Pasakykit kas nors, kad tai baigsis. Nors nesakykit. Nes nesibaigs, tik pasikeis. Ir bus vėl kitaip. Kas sakė, kad geriau?
14 Sekmadienis Rgp 2016
Šiemet po penkerių metų pertraukos Norvegijoje vėl buvo galima laikyti lietuvių kalbos egzaminą. Laikyti šį egzaminą rinkosi vidurinėse mokyklose besimokantys lietuvių vaikai – tikrieji pasaulio lietuviai. Kokios jų lietuvių kalbos žinios? Kokia lietuvių kalba turi teisę būti ir išlikti pasaulyje?
02 Antradienis Rgp 2016
Posted in Dvikalbystė, daugiakalbystė, Uncategorized, Vaikų auginimas
Misaki Kawai piešinys. The New York Times. 23.07.2016
Apie skaitymo naudą vaikams galima būtų kalbėti ir kalbėti. Man knygos ypač vertingos (kalbu apie grožinę literatūrą) atrodo tuo, kad jos suteikia galimybę pabėgti iš realybės į fantazijų, nuotykių ar kokį kitą, bet būtent kitą, alternatyvų pasaulį. Kam iš tos realybės bėgti kiekvienas atsakys savaip. Kažkam jo realybė ne visada patinka, kitam patinka pasinerti į nepatirtus vandenis. Man tai bet kuriuo atveju yra skersvėjis galvai – poilsis smegenims, emocijoms, apskritai psichikai. Ir dar malonumas. Tiesiog malonumas atitrūkti, pasinerti, kaip ir geras filmas, ypač kino teatre su 3D akiniais, ar spektaklis. Staiga pabundi ir supranti, kad sėdi žiūrovo kėdėje. Kaifas. Kaip galima nenorėti padovanoti šio įpročio/“escape“ galimybės vaikams?
linchia 