Neslėpsiu, vaiko migdymas, o tiksliau vargai siekiant užmigdyti vaiką ir ypač begalinis tėvų, jaunų tėvelių ir mamyčių, nuovargis, sumaištis ir net nusivylimas savimi, sukelia manyje galybę jausmų. Ruošiuosi “Apie mus ir vaikus“ transliacijai su Tillit, kurioje man teko klausimas apie migdymą, įsijaučiau ir panorau žodžiais apkabinti šiuos tėvelius ir įlieti bent truputį optimizmo. Kaip? Ar yra stebuklingų metodų? Turiu auksinę taisyklę? Raganauju?

Ne. Deja, vienos unikalios paslapties čia nėra. Turintys tvirtą žinojimą ir garantuotus 100% būdus dažniausiai yra tėvai, auginantys vieną vaiką. Auginant kelis pamatome, kad vaikai skirtingi, ką žinojom, staiga tinka tik išmesti į šiukšlių dėžę. O, taip… Visgi, yra mokslinių žinių, kuriomis remsiuosi. Suprasti kas vyksta yra pirmasisi žingsnis. Taip pat mano pačios ir kitų tėvų patirtis – ne viskas, bet kažkas gali tikti ir jums. O svarbiausia – požiūris ir nusiteikimas. Čia galime padaryti pokytį!

Pradėkime nuo pradžių, fiziologijos, t.y. melatonino, hormono atsakingo už mieguistumą, tą saldų norą miegoti. Naujagimiai gimsta su labai mažu kiekiu iš mamos gauto melatonino. Šio cirkadinį ritmą reguliuojančio hormono savarankiška gamyba prasideda tik nuo 6 savaitės ir stabilizuojasi tik apie 6 mėnesį, kuomet ir susiformuoja pastovus miego-būdravimo ritmas. Naujagimystėje miego struktūra taip pat neturi aiškių stadijų ir skirstoma į “aktyvų”, “neapibrėžtą” ir “neaktyvų”. Iki 6 mėnesio susiformuoja jau labiau suaugusiųjų miegą primenančios lėtojo ir greitų akių judesių miego stadijos. Vadinasi, iki pusės metų nelabai ir galime tikėtis, kad mažylis ilgai miegos. Naujagimiai dažniausiai išmiega beveik visą parą, kas 1-3 val. atsikeldami tik pavalgyti. Kuomet vienerių sulaukęs vaikas išmiega 10-12 val. per naktį bei nusnaudžia 1-2 kartus dienos metu. Augdamas kūdikio organizmas mokosi pasisavinti kalorijas ir jų atsargų pradeda pakakti iš dienos maitinimų, todėl sulaukęs 6 mėnesių mažylis jau gali išmiegoti visą naktį nepertraukiamai arba su 1-2 maitinimais.

Manau, tampa lengviau tai suvokus ir nusiteikus, kad bent jau šešis mėnesius viskas gali vykti chaotiškai, be ritmo, tačiau ir su vaiku, ir su mumis viskas yra tvarkoje. Dar prisiminkime ir diegliukus, kurie dažnai kankina mažylius pirmuosius tris mėnesius. Šį laikotarpį reikia tiesiog išgyventi. Atsipalaiduoti, užkelti kūdikį sau arba tėčiui/mamai ant krūtinės ir suptis kartu. Galbūt galima supamojoje kėdėje, tuomet nereikės ilgai nešioti vis didesnio svorio, nevargs rankos ir nugara. Ausyse (ausinėse) gali būti mėgstama daina, naujas podcasto epizodas, e-knyga. Nepamirškite pailsėti ir numigti pati ar pats, jei tik išeina, nes palauks tos grindys ir skalbiniai. O dar nepamirškite paprašyti partnerio, tėvų (vaiko senelių) ar kitų aplinkoje esančių žmonių pagalbos – jei tik galite, kiek tik galite – siekite užsitikrinti poilsio ir ramybės laiko sau. Tai visiškai būtina, atsiminkite, kad daug nerimo sutrikimų ir depresijų susiję su chronišku neišsimiegojimu ir prasideda būtent šiuo labai jautriu laikotarpiu po vaikelio gimimo.

Nuo šešių mėnesių amžiaus jau galima ir reikia bandyti įvesti tvirtesnį miego režimą. Vaikas dar nekalba, tačiau jūsų verbalinius ir neverbalinius signalus puikiai supranta ir perpranta, kada ir ką darysite, jei yra ritmas, kurį galima susekti. Čia labai padės žinoti, kas padeda ir kas trukdo miegui. Štai keletas dalykų, kurių savo galva turbūt neišmąstysi.

Pavyzdžiui, šiluma yra toks dalykas kurio vaikui labai reikia užmiegant, tačiau šilta turi būti po anklode, o kvėpuoti lai būna gaivu. Gerai išvėdintame kambaryje (kaip ir lauke vežimėlyje) užmiegama lengviau. Geras patarimas (Aurimos Dilienės atradimas) yra pašildyta antklodėlė: įsupkite vaiką ir taip guldykite. Vakaro maudynės gerai paruošia vaiką miegui, o taip pat yra puikus laikas drauge, kai dalinatės geromis emocijomis. Tačiau reikia žinoti, kad šilta vonia mus, suaugusiuosius, atpalaiduoja ir slopina, o vaikus stimuliuoja, todėl maudymas turėtų vykti ne vėliau 45 min. iki miego. Šiltas vanduo šiek tiek pakelia kūno temperatūrą, o tada žmogus negali užmigti giliu miegu. Juk ir karštą vasarą dauguma sunkiai miegame – ieškome vėsios pagalvės, norime nusikloti. Tokį efektą sukelia ir karšta vonia: vaikutis jau buvo apsnūdęs, bet po maudynių atkunta, nebeįmanoma užmigdyti.

Panašiai yra ir su fiziniu aktyvumu bei ramybe, garsais ir tyla. Labai gerai, jei į vakarą vaikas daug būna lauke, kvėpuoja grynu oru, laksto, dūksta, tačiau jei tai bus prieš pat miegą, įsiaudrinęs vaikas neužmigs. Vakaro ritmas turi vis lėtėti, rimti, judrius žaidimus keisti rami veikla ar pokalbis, ekraną keisti knygelė ar pasakojama pasaka. Žydras ekranų (tiek televizoriaus, tiek kompiuterio ar planšetės ar mobilaus) spinduliavimas slopina melatonino gamybą ir iškraipo miego-būdravimo ciklą. Be to, agresyvaus ar aktyvaus turinio filmai stimuliuoja, dirgina, o ne nuteikia miegui, jau nekalbant apie vėlesnį poveikį psichikai ir elgesiui. Visgi, mano asmeninė patirtis rodo, kad visiškos ramybės ir tylos irgi nebūtina sukurti. Daugelis vaikų saugiai jaučiasi ir ramiai užmiega netoliese girdėdami ramų suaugusiųjų pokalbį, televizoriaus garsus, matydami pro pravertas duris krentantį šviesos srautą. Dienos metu palikdavau negarsiai veikiantį radiją, kalbėdavau telefonu, tyliai lankstydavau ar dėliodavau rūbus į spintą tame pačiame kambaryje.

Sakysite: „O, kad būtų lengva!“ Aišku, ne viskas taip paprasta. Bet yra vienas svarbus patarimas – paguldyti į lovelę mažyliui dar esant budriam. Atskirti miegą nuo būdravimo, žaidimo ir pasiruošimo miegui yra esminis elementas. Beje, to, kaip užmigdote, vaikas tikėsis ir prabudęs naktį. Jei užmigo žindomas, ir naktį ieškos krūties, jei buvo nešiojamas, lauks to paties ir t.t. Tarkim, 1-5 metų vaikai, paguldyti į lovytę, staiga „užsinori“ sysiuko, gerti, valgyti ir t.t. Toks „antrasis kvėpavimas“ yra visiškai normalus vaiko elgesys. Naktį jis irgi gali kartotis.  Kiek truks šis vakarinis vaiko būdravimas, priklauso nuo tėvų reakcijos – kiek jie vaikui leis, tiek jie ir rodys savo vakarinę „programėlę“. Verta susitarti, kad jis gali išeiti iš lovos su kokiu nors „reikalu“, bet tik vieną kartą.

Dar viena „spec-programos“ atmaina yra vaiko prašymasis arba tylus įsliuogimas į tėvų lovą. Tai susiję ir su tuo, kaip vaikas buvo migdomas, ir su tuo, ką apie tai mano abu tėvai. Nėra vienos nuomonės, kiek vaikai turi miegoti vienoje lovoje su tėvais ir nėra vieno teisingo atsakymo. Visiškai aišku tik viena – tėvai turi patys norėti vaiką iškraustyti iš savo lovos. Termino, kiek vaikui „padoru, priimtina“ miegoti su tėvais, nėra. Jei bent vienas ar abu nors kiek nenorės vaiko paleisti, tai ir „nepasiseks“. Jei vaikas, iškeltas į savo lovą ar kitą kambarį, vis sugeba „grįžti“, nes „peršala“, „nusispardo“, „iškrenta iš lovos“, o tėvai prasitaria, kad „nors ir laikas, bet juk taip smagu, kai visi susiglaudžia“ – tėvai akivaizdžiai dar nepasiruošę. O jei tėvai guldo vaiką tarp savęs, metų metus miega su vaiku vienoje lovoje, tai gali būti pasąmoninis tolimas vienam nuo kito ir lytinių santykių vengimas. Čia jau vertėtų nagrinėti suaugusiųjų santykius, būkles ir diskomortus, o ne vaiko miego problemą.

Galbūt bus lengviau priimti vaiko migdymo iššūkį, jei žinosime, kad visos tranzakcijos – perėjimai iš vienos būsenos į kitą, pradžios ir pabaigos – vaikui yra sudėtingos. Iš namų į darželį, toliau į mokyklą, iš savo aplinkos į vasaros stovyklą ir namo, iš vaikystės į paauglystę, taip pat ir iš dienos į naktį. Mūsų ramus nusiteikimas, ir empatija priimant vaiko suirzimą, pripažįstant jo jausmus, sudirgimą, padeda vaikui pasijusti geriau, nes jis yra suprastas ir priimtas, vadinasi, saugus ir mylimas besąlygiškai. Tai yra bazinis vaiko (o ir bet kurio iš mūsų) poreikis, be saugumo, atsipalaidavimo sunkiai pajudėsime į miego karalystę. Užmigti nenurimus neįmanoma. Nerimas ir miegas yra priešingi psichikos būsenos poliai. Mūsų, tėvų, reikalas yra sudaryti vaikui salygas ir padėti užmigti. Ne užmigdyti, o padėti vaikui užmigti. Svarbu įsisąmininti, kad priversti miegoti yra neįmanoma.užmigti gali tiks pats, kai ateina mieguistumas. Jeigu yra fizinis diskomfortas arba verda mintys, jausmai: baisu, neramu, pikta, liūdna, vieniša – vaikas užmigs tik iš pervargimo, emociškai išsekęs.

Vaikus taip pat gali varginti parasomnijos. Parasomnija – tai nemalonus arba netinkamas elgesys arba potyris, pasireiškiantis daugiausia arba išskirtinai miego metu. Šiai grupei priklauso naktiniai košmarai, varginantys daugiau mokyklinio amžiaus vaikus ir neretai provokuojami baisaus turinio filmų, žaidimų, knygų bei netinkamos miego higienos. Kitos parasomijos, pasireiškiančios lėtojo miego metu, yra vaikščiojimas per miegus, prabudimai su sumišimu, naktinis siaubas. Minėti sutrikimai dažniausiai pasireiškia 4-12 metų vaikams dėl nekokybiško, per trumpo miego bei emocinės įtampos.

Kaip užpildyti vaiko emocinį indą iki pilnumos? Labai dažnai vaikai protestuoja ir nenori eiti gulti todėl, kad jiems nepakako tėčio ir mamos artumo, buvimo kartu. Gal nematė visą dieną, vakare buvo daug reikalų, teko skubėti, aplink daugiau žmonių. Prieš užmiegant vaikui dar reikia paguodos, nuraminimo ir pagalbos užmigti. Tai reiškia, kad reikia nedalomo dėmesio, kurio metu kartu paleisite praėjusią dieną, visus jos įspūdžius, pasiekimus, nusivylimus. Jau minėjau, kad geras laikas bendrauti gali būti vonioje, galbūt vaikas norės papasakoti, kas jam dieną nutiko, ko laukia rytoj, kas neramina, pasidalys savo mintimis, išgyvenimais, išklausys jus – abipusis eismas ir sudaro nuoširdų santykį, sukuria prielaidas artimam bendravimui ateityje. Nuoširdūs pokalbiai iš širdies į širdį labai tinka ir lovoje prieš užmiegant. Jie gali įvykti spontaniškai, beskaitant knygą, sekant pasaką, tačiau svarbu, kad vaikas žinotų apie šį tik jam skirtą laiką ir būtų tikras, kad išklausysite, nepasmerksite, paguosite. Paguoda, net kai niekaip negalime padėti, ištaisyti situaciją, yra galingas ginklas saugant sveiką psichiką. O patyrimas (mane paguodė – man palengvėjo) labai svarbus, jis išmoko vaiką gebėjimo ateityje pačiam save paguosti ir pasiguosti kitam bei užjausti, paguosti šalia esantį žmogų. Išties nepakeičiamas gebėjimas, kurio neįmanoma pervertinti. Argi jis ir jūsų artimas ryšys, kurį galima sukurti būtent prieš miegą, nevertas to pusvalandžio ar valandos? Paprastai gaudamas dėmesio reguliariai vaikas nereikalaus jo be galo, tad nereikės neįmanomai ilgo migdymo laiko.

Taip atkeliavome iki ritualų. Nuo 6 mėnesių amžiaus ritualai prieš miegą yra būtini, tik gali kisti jų pobūdis – jau minėti maudymas, prausimasis, pasakos sekimas, knygelės skaitymas. Noriu pridėti, kad vaikui augant, svarbu taikyti tas pačias miego higienos taisykles kaip ir suaugusiems. Dar noriu aptarti miego mantrą ir masažą arba lengvą mindulness ritualą, o ateityje parašysiu daugiau apie terapines pasakas. Man tai svarbi ir vertinga tema, todėl jai norėsiu skirti daugiau erdvės ir laiko.

Miego mantra yra ritualas sukeliantis refleksą, nusistovėjusį įprotį, kurį vaikui reikia kartoti kiekvieną vakarą. Tai gali būti ketureilis ar bent dvieilis, lopšinė ar frazė iš mėgstamo filmuko. Pavyzdžiui, iš „Teletabių“ – „Saulutė merkias, leidžias už kalnų, ir (vaiko vardas) jau vėlu“, iš „Labanaktuko“ – „Kai mieste nemiega niekas, atkeliauja dėdė miegas. Kam spalvotą, kam bespalvį duoda sapną lyg pagalvį“ arba „Rausvos žaros gęsta blakt, viso gero, labanakt“. Aš savo trims vaikams dainuodavau „Aaa pupa, kas tą pupą supa. Supa tėtė ir mama, ir katytė mūs miela“. Ją dainavo ir mano mama, ir mano sesė dukrai. O paaugę mano vaikai jau traukdavo kartu su manimi. Kartą sukūrę nebekeiskite – tai turi būti kas vakarą pasikartojančiu burtažodžiu, paskutiniu tašku. Kai įvyksta refleksinė reakcija, labai patogu miego mantrą pasakyti, kai vaikas prabunda naktį arba labai anksti ryte, vos prašvitus. Ji tinka ir prieš pietų miegą. Ne akmeninė taisyklė, tačiau miego mantrą dažnai pakanka pakartoti vieną kartą.

Masažas man yra stebuklingas vaistas sielai ir kūnui, būtų galima daug kalbėti, tačiau prieš miegą tai bus tik paglostymas, nuraminimas. Kai kam tiks variantas paminkyti vaiką dar ant vystymo stalo, keičiant sauskelnes, galima tai padaryti rengiantis pižamą po maudymo. Man patinka iščiupinėti vaiką nuo kojų pirštukų iki galvos, plaukų, vyresniems galima jau ir su tekstu „Atpalaiduojame padukus, kojytes, pilvuką, pečius, rankytes, smakrą, kaktą ir t.t. Paleidžiame visas mintis, jos skrenda pro langą ir palieka mus. Ši diena išeina“. Galima ir pakvėpuoti ramiai įkvepiant ir iškvepiant kartu (iškvėpimas du kartus ilgesnis negu įkvėpimas, pradžioje pora-trejetas gilesnių atodūsių). Tai toks mažas nesudėtingas atsipalaidavimo ir paleidimo ritualas. Vaikai lengvai priima ir įsjungia, nereikia jokio meistriškumo, o padeda ir suaugusiems. Gaila, kad išmokau nelabai seniai, tačiau geriau vėliau negu niekada, o ir viliuosi, kad jūs perskaitėte dabar, kai jūsų vaikas dar mažas ir galite panaudoti šią ar kitą idėją.

Nuoširdžiai linkiu kuo daugiau ramių vakarų, ramių nervų ir ramaus miego.

***********

Iliustracijos Winnie Gebhardt-Gayler. Die kleine Hexe/Raganiukė. Otfried Preussler.

Išsamiau apie miegą bloge Meškos miegas rašo Evelina Pajėdienė.

Straipsnių apie migdymą daug, radau Aurimos Dilienės ir Giedrės Veličkienės patarimų Mažylio žurnale.

Man patinka Hedvig Montgomery, jos minčių rasite knygoje Foreldremagi, straipsnyje NRK ir podcaste Foreldrekoden. Norvegiškai