Neseniai perskaičiau knygą Psychoanalyst Meets Marina Abramovic: Jeannette Fischer Meets Artist, kurioje susitinka ir kalbasi psichoterapeutė ir menininkė. Nedidukė, labai dailiai išleista knyga, suteikianti stiprų tikro dalyko ir nuosaikios, tylios kokybės įspūdį. Su kinematografiškomis nuotraukomis, daugtaškiais ir pauzėmis. Kaip labai man tokios knygos patinka. Kaip siekiančiai psichoterapeutės vardo man užėmė kvapą skaitant. Ak, aš irgi taip kada nors norėčiau. Šitaip kalbėtis, mokėti paklausti, sugebėti analizuoti, šitaip būti su kitu žmogumi, jį atverti, suprasti, pagydyti skausmą savo išmintimi, gerumu, dėmesiu ir žiniomis, o tada užverti ir užglostyti jau palengvėjusia, sulopyta siela.

Ką gi, supratau ne tik, kad dar negreitai, bet ir išsigandau, kad niekas juk nežino, ar išvis. Kai maža mergaitė žiūrėavau į mamą, jos aukšakulnius batus ir kasdien gražiai sugarbanotą šukuoseną, irgi maniau, kad užaugusi kaukšėsiu bei kedensiu tobulas sruogas ir aš. Tai va – ne. Neaviu aukštų kablų ir nemiegu ant bigudukų. Galiu paaiškinti feministiškai, bet realiai tai man tiesiog nepatogu ir nenoriu kankintis. O be abejo, žinių įgijimas yra visai kas kita. Savo gyvenime mokiausi tikrai daug, žinau, ką reiškia prispausti užpakalį prie kėdės ir susikrauti informaciją sau į galvą. Tačiau studijuoti ir perprasti psichoterapiją reikia ne tik galva, o daug labiau pilvu. Taip, Eriko Eriksono ir Roberto Assagiolio teorijas man nesunku suprasti ir išmokti, bet štai sunku, kai užduotis yra atpalaiduoti protą, atverti savo poras ir tiesiog su pasitikėjimu laukti žinojimo. Šitas “tiesiog“ man yra labai neaiškus ir baisus. O jei neateis? Ar galima savo pilvu pasikliauti taip pat kaip galva?

Perskaičiusi knygą, dar paklausiau podcasto Marina Abramovic is my mother, kuriame menininkė JodiAnn Stevenson, laikanti save viena iš kultūrinių Marinos dukterų, pateikia savo istoriją ir įvardina ją pusiau grožiniais, daugiabalsiais, lyriniais memuarais (a semi-fictional, poly-vocal, lyrical memoir). Prisipažinsiu, tikrai nežinojau, kad galima save va šitaip kultūriškai įdukrinti, taip papasakoti savo santykius su savo motina ir savo dukra, taip priimti kitą menininką ir jo meną. Tai pavyzdys, kad netgi performansas, kurį turbūt sunkiausia atskirti nuo paties kūrėjo, visgi paklūsta meno kūrinio taisyklei – parodytas publikai jis tampa publikos, mūsų visų ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Tai kodėl gi tuomet tūla JodiAnn arba Lina negali tapti Marinos dukra? Turbūt tai pajutusi, o galbūt išjautusi savo pilvu, JodiAnn leido mintims “tiesiog“ sruventi taip, kaip jos nori. Ir paleisti jas į pasaulį podcasto pavidalu gyventi savo gyvenimo. Akivaizdu, kad Stevenson, kaip ir Abramovic kvėpuoja pilvu ir turi drąsos eiti kiaurai sienas.

Sukrėsta meninių patyrimų ir šokiruojančio atvirumo, lieku laukti savo drąsos ir pilvu atradinėti savo vidinius pasaulius, sienų į kuriuos dar neturiu jėgų pralaužti. Kada nors ir aš priartėsiu prie Jeannette Fischer ar gal net Irvin D. Yalom, turėsiu prabangią, labai patogią kušetę ir vaizdą į tolius pro kabineto langą. Ir savo podcastą