Genovaitė dar kartą užgulė durų skambutį, ilgokai mygė, bet pagaliau pasidavė. Išsitraukė užrašų knygutę, išplėšė lapuką ir parašė „Buvau užėjusi pasikalbėti, užbėgsiu vėl ryt po darbo arba galim telefonu. G.“ Sulenkė lapuką, susigriebė, kad nelabai aišku, tada prirašė savo vardą ir telefoną. O tuomet užkišo už durų staktos ir nubėgo laiptais žemyn.

Išėjusi laukan godžiai įtraukė vakaro gaivos ir pasuko namo. Neaukšta smulki jos figūrėlė mikliai kurniavo prospektu, iš šono galima būtų pagalvoti, kad ji žingsniuoja labai tikslingai, gal netgi skuba. Iš tiesų, Genovaitė taip vaikščiojo visada. Nemokėjo eiti lėtai koja už kojos, netgi išėjusi į parką, atostogų metu ar netgi per pasimatymą. Et, nors kiek ten tų pasimatymų ir būta – katino ašaros. O lėtai, nurimusi ir neskubėdama, apgalvodama kiekvieną judesį, Genovaitė tik dirbo. Čekšėjo formavimo žirklutėmis.

Kuo bus, Genovaitei tapo aišku gana anksti. Ji nebuvo nei tiksliukė, nei humanitarė, visi dalykai mokykloje sekėsi vidutiniškai, jokio būrelio nelankė, tačiau vieną, jei taip galima pavadinti, talentą turėjo. Naminiai augalai, jos lengva ranka prižiūrimi ir laistomi, vėšėjo, bujojo ir visais įmanomais būdais atnašavo spalvomis ir kvapais šeimininkei. Genovaitės motina visada žavėjosi šiuo ypatingu jos sugebėjimu. Tai buvo vienintelis geras dalykas, kurį savo vaike ji pastebėjo ir pagyrė. Jis ir tapo vienturtės betėvės užsidarėlės Genovaitės profesija. Vos baigusi gėlininkystės mokslus ji susirado darbą ir, kaip pati įvardino, stūmė dienas viename sostinės gėlių salone. Stūmė, nes rišti banalias puokštes jai atrodė beviltiškai nuobodu ir visiškai beprasmiška. Penkias rožes ir dar žalumos, ai, brangoka, gal tada tris, bet atrodo labai kūdai, gal tada daugiau tos žalumos, nu, kažkaip sukomponuokit gražiai. Ją tiesiog pykino. Pamažu ji vis atokiau laikėsi nuo prekystalio ir vis labiau atsidavė savo pomėgiui. Kūrybai. Iš pradžių leisdavo sau užsiimti tik per pertraukas ir po darbo namuose. Ilgainiui jos mažame dviejų kambarių butelyje neliko laisvų paviršių, ir ji buvo priversta okupuoti savo plokščiais vazonėliais lenynas ir stalus darbe. Ne visas koleges tai žavėjo, kai kurios ėmė niurzgėti, kažkas pasiskundė šefui, ir – voila. Merginos kūrinius – bonsai medelius – atrado salonų tinklo savininkai. Genojaitė jų kitaip nei japoniukai nevadino. Taigi, keli jos japoniukai atsidūrė vitrinoje, pačioje centrinėje tinklo parduotuvėje. Aplankė sėkmė, atsirado susidomėjimas, ėmė rastis interesantų, o mokama kaina buvo visai nekukli. Tokia, kad Genovaitė buvo perkelta į parduotuvę prospekte, o paskui netgi įrengė specialiai jai atskirą dirbtuvėlę. Dabar jos išrankūs ir mokūs klientai galėjo pas ją ateiti ramiai pasikalbėti, užsisakyti ir pasitarti dėl priežiūros prie puodelio japoniškos arbatos. Ji tapo netgi šiokia tokia garsenybė siauruose augalų mėgėjų sluoksniuose ir pelnė augalų daktaro Dolitlio reputaciją. Specializuoti žurnalai norėjo jos įžvalgų, o interjero dizaineriai skambino būtent jai, kai klientas užsimanydavo subtilaus, rytietiško stiliaus.

Galima sakyti, kad savo gyvenimu rami, mažakalbė, tamsiaakė Genovaitė buvo gana patenkinta. Bosas ją netgi išleido į brangius kelių savaičių bonsai kursus Japonijoje. Į pačią Japoniją! Kaip ji laukė toks kelionės, kaip ruošėsi. Jos svajonių šalis, nuostabioji sakurų tėvynė. Eidavo ir eidavo aplink sakuras sostinės parke, visada laukė jų žydėjimo, ir štai atėjo diena, kai žydinčias sakuras ji pamatė savo akimis jų natūralioje aplinkoje. Ji net buvo pramokusi šiek tiek japoniškai, todėl jautė, kad iš kursų pasiėmė patirties ir įkvėpimo iki soties. Viduje jau regėjo, kaip formuos bonsiukus iš lietuviškos obels ir žagarvyšnės. Bet ne tik, ne tik tai sukosi jos mintyse. Ką jau čia slėpti. Būtent tada ji sutiko ir savo gyvenimo meilę. Po kursų buvo pasiėmusi atostogų ir planavo šiek tiek pakeliauti, tad perpildyta naujai užgimusio jausmo kartu su savo naujuoju kolega, bendraminčiu, mylimuoju ir tikrų tikriausia antrąja pusele kopinėjo medų ir gėrė į save Japoniją. Mažame kalnų kaimelyje jiedu dalyvavo kintsukuroi* dirbtuvėse. Tai japoniškas sudaužytų indų klijavimo menas, kai visos šukių siūlės užpildomos auksu ar sidabru. Dabar abu turėjo po vieną ypatingą aukso siūleliais margintą puodelį.

Namo Genovaitė sugrįžo po penkių savaičių. Parsivežė gausybę įspūdžių, knygų, užrašų, nuotraukų ir testą su dviem juostelėmis. Pasidarė anksti ryte prieš pat išskrisdama. Buvo nutirpusi, bet laiminga. Šoke buvo visą skrydį, tačiau pasiekusi kojomis gimtojo miesto žemę, jau žinojo, ką darys. Norėjo pranešti gyvai ir be skubos, todėl ėmė ir parašė laišką. Ne elektroninį, bet tikrą. Reakcja irgi buvo natūrali. Ją gavo po savaitės. Iš žinutės mobiliame suprato, kad gavėją naujiena ne tik apstulbino, bet ir išgąsdino. Na, vienu žodžiu, nenudžiugino. O viskas juk jau buvo išsisprendę. Praėjusį vakarą ji, paplūdusi krauju, atsidūrė ligoninėjė. Ten buvo nujautrinta, išgramdyta ir paleista namo. Kitą rytą gerdama arbatą ji susitaikė su tuo, kad gyvenimu ir toliau dalinsis tik su ryža Murke, o iš nuostabios kelionės teliko brangus auksasiūlis puodelis. Žaliai mėlynas, labai panašios spalvos į akis to, kurio nėra, nebus, o gal niekada ir nebuvo. Gal šukės ir neša laimę, bet klijuoti jų neverta. Bent jau ne lietuviams.

Kad ir mažakalbė, ne itin sociali, būtent tądien Genovaitė neapsikentė vienumoje ir nuėjo į knygyną, o ten savo pačios nuostabai įsikalbėjo su pardavėja, kuri jai pasiūlė ateiti į biblioteką ir prisijungti prie elesiečių. Štai kaip ji susipažino Timūru ir jo knygų klubu Centrinėje bibliotekoje. Genovaitė šiaip jau nelabai mėgo skaityti. Romanai, juolab poezijos jos nedomino, skaitė tik profesines knygas, o ir tą dieną į knygyną užėjo tik todėl, kad ten hobių skyrelyje buvo nuspręsta apgyvendinti vieną jos japoniukų. Taigi, ji atėjo apsižvalgyti, įvertinti šviesos, temperatūros, skersvėjų ir susirasti darbuotoją, kuriam galėtų patikėti savo medelį. Karilė atrodė kruopšti, tvarkinga ir patikima. Pajuto, kad juodvi sutars. Išėjo nešina nauja draugyste ir knyga „Katė, kurios reikėjo“. Ją perskaitė iki elesiečių susitikimo ir pirmą kartą nuo pat mokyklos suolo girdėjo žmones aptarinėjant grožinę literatūrą. Netikėtai patiko. Nuo tada visada perskaitydavo klubo pasirinktą knygą ir niekada neskaitydavo jokių atsiliepimų ar recenzijų. Kartais leisdavosi į diskusijas. Nepastebėjo, kaip įsitraukė. Galų gale pasiryžo ir pati pasiūlyti knygą. Tik to susitikimo, kuriame ji ketino debiutuoti su pasiūlymu, nebuvo. Jis neįvyko, nes prasidėjo karantinas. Nebeliko klubo susitikimų. O po karantino nebeliko knygų. Nebeliko klubo. Bet liko noras aptarti sudominusią knygą, jis kybojo lyg klaustukas, kuriam nėra sakinio.

Kai po karantino ir vėl atsidarė kavinės, juodvi su Karile susėdo prie puodelio kavos ir aptarė įdėją susisiekti su Timūru. Gal ir jis ilgisi elesiečių susibūrimų?

* Kintsugi (金継ぎ, “golden joinery“), also known as kintsukuroi (金繕い, “golden repair“)

Genovaitė yra antra novelė. Pirmoji novelė Timūras yra čia