Timūras nebuvo niekuo ypatingas. Pilnas kompleksų, neaukštas, smulkus, skystokų lininių plaukų. Netraukė moterų ar šiaip žmonių akies ir dėmesio. Jo ir netroško. Na, viena artima siela šalia būtų visai nieko. Pabusti šalia mylimo žmogaus, virtis kavą, pusryčiauti, pasibučiuoti išsilakstant dienai, subėgti atgal į namus vakare, nuspirti batus, vakarieniauti, ilsėtis, skaityti, lįsti į lovą pas šiltą kūną po antklode. Būtų visai netgi nieko.

Ilgėjosi tokio ryšio, žmogaus. Bet ilgėjosi tokiu tolimu ir ūkanotu ilgesiu, kaip dangiškų migdolų ar gyvenimo Veneroje. O skausmingai ir kasdien jam trūko kitko. Bet reikia pradėti nuo pradžių. Timūras jau nuo vaiksytės, kai tik išmoko skaityti, pamėgo knygas. Buvo atsiskyrėlis, bet nesijautė vienišas savo pasaulyje. Literatūra buvo jo planeta, jo namai. Ir čia jis nebuvo vienas, o ne, buvo apsuptas Getės, Mopasano, Bairono, Dostojevskio, Džoiso, Faulzo, Hamsuno ir jų spalvingų personažų, kurie jam buvo gyvi ir tikri. Beveik kasdien jis susipažindavo su naujais žmonėmis, išgirsdavo jų gyvenimo istorijas, įsitraukdavo į jų džiaugsmus ir bėdas, užjausdavo, džiūgaudavo, gedėdavo. Pasiilgavo ir sugrįždavo pas juos. Kartais, o laime, sulaukdavo naujų susitikimų, kurie pratęsdavo istorijas. Puikiai bičiuliavosi ir su Ozeki, Ivanauskaite, Navaku ar Sabaliauskaite, nespjovė į Nesbø. O ką, ir Agata Kristi buvo jo sena mylima draugė.

Žodžiu, baigęs mokyklą daug nė nesvarstė. Stojo į literatūrą, pabaigė ir sėkmingai kortoms sukritus ėmė dirbti bibliotekoje. Aplinka buvo ideali – ramu, tylu ir pats centras. Čia buvo jo gyvenimas, čia jis tikrai buvo. Godžiai traukdavo knygų kvapą ir mėgavosi tvarkingu, ritmišku tempu be sukrėtimų ir duobių, nors ir be pakilimų. Netgi parodė iniciatyvą, kurios ničniekas  iš jo nesitikėjo – subūrė nediduką laisvųjų skaitymų klubą.

Jau kurį laiką gyvavo jų LS klubas. Elesiečiai buvo gana gyvybinga grupelė, sujungta vienu, bet pakankamai tvirtu saitu. Kiekvieną sykį ant stalo gulėdavo knyga, kurią kas nors pasiūlydavo ir tą vakarą trumpai pristatydavo autorių, sukūrimo istoriją ir parinkdavo ištraukas, kurias visi skaitydavo drauge, o paskui aptardavo. Timūras, aišku, visada buvo perskaitęs knygą ir visada žinojo apie autorių. Kiti elesiečiai įvairiai. Skaitę, tik pavartę, tik permetę akimis anonsą, o kartais susipažinę su kritika. Nebuvo jokių įsipareigojimų, jokių lūkesčių. Kai kas ateidavo rečiau, kai kas kiekvieną kartą, nebent nutiktų kas nors ypatingo. Timūrui tik sykį buvo iškilusi reali grėsmė nedalyvauti. Kai paslydo ir nukrito, o tada turėjo važiuoti į greitąją. Bet ir tada likimas jo nenuskriaudė, spėjo grįžti, nors teko apgauti sesutę ir sprukti. Žodžiu, pasisekė ir tą kartą.

Galima sakyti, Timūrui gyvenime sekėsi. Jis buvo iš esmės patenkintas, jam nieko netrūko. Iki tam tikro momento. Tą datą jis atsimena kuo puikiausiai, jos iš atminties niekas neištrins. Blogiausia diena, blogiausia naujiena, nors pavadinimas karališkas. Su karūna. Trenkė kaip perkūnas. Tą vakarą. Tos nelemtos žinios. Net neketino klausyti, norėjo pabaigti skaitytą knygą, bet laiku neišjungė ir teko išgirsti viską. Nors koks skirtumas, būtų kitą rytą sužinojęs. Iš karto nė nesuprato, kokio tai mąsto tragedija. Tačiau po trijų mėnesių ėmė įtarti, po pusmečio jau buvo apimtas panikos, o dabar, po dvejų metų, jau yra gilioje duobėje.

Kaip paskelbė, kad niekur negalima kišti nosies, atrodė, kad tai labai laikina. Žinoma, bibliotekos užsidarė beveik iškart ir visi ėmė dirbti iš namų. Kurį laiką dar pratęsinėjo knygų gražinimo terminus, o paskui tą įrašą tiesiog ištrynė. Nieko nebereikėjo gražinti. Žinoma, į darbo vietas žmonės sugrįžo. Tačiau knygos buvo paskelbtos pavojingomis, ilgai laikančiomis užkratą. Todėl per metus visos jos buvo paverstos į skaitmenines ir savo gyvuoju pavidalu nustojo egzistuoti. To kvapo, to ėjimo tarp lentynų, šviesos, besiskverbiančios per knygų nugarėles ir švelniai krentančios ant viršelių ne-be-li-ko. Jis net sapnuodavo, kaip vėl tyliai žengia parketu su knyga ir pastato ją į savo vietą tarp kitų knygų, kurių autorių pavardės alfabetiškai buvo artimos. Timūrą visada žavėjo, kaip atsitiktinumo dėka dvi visiškai svetimos, nežmoniškai tolimos, absoliučiai skirtingos knygos susiglausdavo nugarėlėmis ir nuo tada amžinai buvo kartu. Argi nenuostabu? Juk šalia turėtų stovėti Hamsuno Badas ir Kamiu Maras, bet ne. Kartą matė kartu būnant Donelaičio Metus ir Dantės Dieviškąją komediją! Arba Bokačo Dekameronas surėmė pečius su Borutos Baltaragio malūnu. Ar nejuokinga? Timūras vos neužspringo nuo kilusių asociacijų ir paralelių. Pasidalino vieną vakarą šiomis įžvalgomis su elesiečiais, ir visi prisijuokė iš netikėčiausių, kreiviausių sugretinimų. Tą vakarą skriejo namo neliesdamas žemės, net namie nenustojo šypsotis prisiminęs vieną ar kitą vykusį pokštą.

O dabar klubo nebėra. Ilgą laiką net grįžus į darbą reikėjo laikytis didelio atstumo nuo kitų, visos operacijos buvo atliekamos nekontaktiniu būdu, apie susėdimą aplink stalą bibliotekoje net nebuvo kalbos. Elesiečių vakarai tyliai nugrimzdo į nebūtį. Galbūt niekas ir nepasigedo, bibliotekoje kolegos net nepasiteiravo, o Timūro širdyje atsivėrė didžiulė juoda skylė. Ji plėtėsi, augo ir prarijo patį Timūrą.

Jau senokai Timūras Saveljevas sėdėjo aklinoje tamsoje, pačioje duobės apačioje rankomis apkabinęs kelius ir nunarinęs galvą. Ir negirdėjo, kaip į jo duris skambina ir skambina.

Elesietė Karilė mygė skambutį ir svarstė, ar geriau pamėginti ateiti rytoj, ar už durų užkišti raštelį?

Antroji novelė čia