Perskaičiau LRT portale Vaivos Rykštaitės straipsnį apie patirtį ugdant vaikų daugkalbystę bei jos pasirinkimą su vaikais kalbėti tik lietuviškai ir nutariau įmesti dar ir savo patarimų ir bei paminėti porą gerų knygų tėvams, gyvenantiems šeimoje su daug kalbų.

Viena geresnių knygų apie dvi/daugiakalbių vaikų auginimą ir lavinimą, kurią dažnai rekmenduoju tėvams, yra Masačiusetso universiteto profesorės lingvistės Barbaros Zurer Pearson knyga “Raising a bilingual child“. Nežiūrint to, kad dabar terminą dvikalbystė, dar vartotą 2008 m; jau beveik visiškai pakeitė daugiakalbystės variantas, man patinka jos logika, praktinis požiūris ir bekompromisinis rėmimamis mokslu ir faktais be išvedžiojimų.

Norintiems skaityti lietuviškai visada paminiu ir knygą “Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“, kurios autorė yra Loreta Vilkyte, beje, rašanti ir prizus laiminčias teatro pjeses.

Vaiva Rykštaitė, emigrantė rašytoja ir mama taip pat dalinasi savo patirtimi ir pamini Barbaros Zurer Pearson knygą, – “Susidūrusi su vyresnėlės pasipriešinimu lietuvių kalbai pasitelkiau mokslininkės Barbaros Zurer Pearson rekomenduojamus metodus. Pirmiausia reikia suvokti, kaip svarbu vaikui patirti kalbą, t. y. kalbėti ne kartais ir tikėtis, kad vaikas kažkaip savaime išmoks. Savaime tai nenutiks. Norint, kad vaikas mokėtų mažumos kalbą, akistata su ta kalba turi būti 70 proc., lyginant su daugumos kalba. <…> Čia galima atsidusti ir numoti ranka, sakant „neįmanoma“, arba entuziastingai kibti į darbą. Lrt.lt 2019.

Pasidalinau Facebook’e šia informacija, kurią ir čia pakartoju ir iškart sulaukiau klausimų. Į vieną ir atsakau:
Kaip dėl tos 30-70% proporcijos, jeigu kalbų šeimoje yra ne dvi, o trys ar keturios?

Taip, jei kalbų daugiau (o taip nutinka labai dažnai), tai net jei visoms kalboms tektų po idealiai lygiai dėmesio ir laiko, būtų tik po kokius 25%, ar ne? 

Ne visai taip: 

• Visų pirma, tai tiesiog principas orientacijai. Į jš galoima lyugiuotis, bet paraidžiui sekti nepavyks. Jo esmė yra tai, kad mažumos kalba (kaip pvz. lietuvių Norvegijoje) visada pralaimės daugumos kalbai, todėl mažumos kalbai reikia daugiau vadinamojo input arba pastangų, dėmesio ir laiko. Daugiau nei manome ir daugiau nei natūraliai išeitų.
• Antra, ankstyvuoju periodu vaikas susidaro žodžių, junginių ir kalbos normų debesį, o atskiros kalbos atsiskira tik nuo ketverių-šešerių metų. Taigi, kuo anksčiau pradėsite kalbėti visomis kalbomis, kuriomis norite, kad vaikas lengvai operuotų vėliau – tuo didesnis šansas pasiekti gerą rezultatą. Iki penkerių metų smegenyse telpa visos kalbos, o kartu gausite ir visą ankstyvosios daugkalbystės privalumų krepšelį smegenims.
• Kitas dalykas, atriekti po lygiai ir apskritai tiksliai tiesiog neįmanoma, todėl kartas nuo karto reikia vaiką panardinti (full immersion) į vienakalbę aplinką. Labai gerai tinka atostogos pas senelius, ypač su pusbroliais/seserėm, lietuviškos mokyklėlės, net ir dvi valandos lietuviško kino, tačiau geresnis efektas, žinoma, jei “procedūra“ truks savaitę ar mėnesį.
• Kai šeimoje daugiau kalbų, daugkalbystės namų strategija, mano nuomone tinkanti labiausiai, bus OPOL (vienas asmuo – viena kalba), kiekvienas tėvų turėtų kalbėti tik savo gimtąja ir nuosekliai laikytis šio principo. Išimtys galimos, tačiau vaikams reiktų paaiškinti, kodėl. Vaikai supranta, kad mama ir/ar tėtis kalba ir kita ar kitom kalbom, jie nekvaili, tačiau grįžtant prie 30-70% svarstyklių – kuo daugiau procentų bus ant mažumos kalbos lekštutės, tuo geriau įsisavins kalba vaikas.

Post scriptum minčių pabaigai:

P.S. Vaikas sugeba įsisavinti iki penkių kalbų, tačiau daugkalbystė neduoda geresnio efekto negu dvikalbystė, todėl nepersistenkite. Kiek kalbos vaikas patirs, tiek jos ir turės.

P.S.S. Svarbus ir subtilus yra mokymosi skaityti ir rašyti etapas – reikia neskubant ir jautriai prisitaikant prie vaiko natūralios eigos sudaryti jam salygas tobulinti savo įgūdžius šiekt tiek aukščiau negu tikrai gali pakeliant kartelę. Su meile ir linksmai, per žaidimus ir smagumą ir be jokio spaudimo į rezultatą, visas fokusas į procesą.