Neseniai manęs paprašė pareflektuoti apie laimingą vaikystę Lietuvoje ir Norvegijoje diskusijų festivaliui Būtent. Mąstydama, ką pasakyti, naršiau internete ir atradau blogą Mašinos Dinozaurai, o jame tekstą “Laimingo vaiko paieškos metų knygoje vaikams“. Buvo aptartos knygos “Laimė yra Lapė“ (Evelinos Dačiūtės ir Aušros Kiudulaitės) ir Kakės Makės serija (Linos Žutautės). Visai neseniai rankose turėjau ir perskaičiau daug apdovanojimų pelniusią “Laimė yra lapė“. Blogo įrašas ir knyga sukėlė minčių.

Visų pirma, palietė kraustymosi aspektas, juk visi emigrantai irgi išsikraustėme, ne tik į didesnį miestą ir aukštesnį medį, o į visai kitą šalį, iš vaiko perspektyvos žiūrint, beveik kitą planetą, kur žmonės tik atrodo, kaip žmonės, bet nei su jais susikalbėsi, nei susidraugausi, kaip visai neseniai pavykdavo namie. Labai gerai atsimenu, kaip mano trimetis sūnus, neseniai įkėlęs koją į Norvegiją, atkakliai bandydavo pasikalbėti su praeiviais ir kitais sutiktais žmonėmis, sakydavo savo vardą ir niekaip nesuprato, kodėl staiga visi žmonės persimainė, kodėl komunikacija su aplinkiniu pasauliu nutrūko ir nesileidžia atkuriama. Nenuostabu, kad darželyje pastangos susibendrauti ir frustracija dėl nesusikalbėjimo kartais išvirsdavo į piktumą. Nes tai skaudina, nervina ir priverčia jaustis bejėgiu.

Smukdantis bejėgiškumo jausmas pasijuto ir blogo įrašo žodžiuose aptariant knygos “Laimė yra lapė“ herojaus Povilo patiriamą didelį gyvenimo pokytį – šeima išsikrausto į naują vietą. Tekstas persunktas (taip pajutau, nežinau autoriaus intencijos) klausimų: O kur gu tėvai? Kodėl tėvai lyg už kadro? Kodėl tėvai nieko nedaro? Nespėliosiu, kodėl knygos autorės pasirinko būtent tokį matymo kampą. Man pasirodė, kad tai labai vako perspektyva. Nekalbėsiu ir apie tai, ką tėvai galime ir turėtume padaryti, tai jau esu išdėsčiusi savo mintis anksčiau straipsnyje “Šeima išvyksta gyventi svetur“ . Man iš knygos visai neatrodo, kad tėvai nieko nedarė, mano manymu tiesiog atskleistas buvo vaiko pasaulis, ne tėvų. O tame pasaulyje vyko daug! Šiuo įrašu noriu įlieti tikėjimo mūsų vaikais, jų gebėjimu įveikti sunkumus, išradingumu, kūrybine galia. Tikėkime, kad jie gali ir palaikykime, ženkime į jų vaikišką pasaulį ir sutikime juos ten, kur jie yra. Mes tėvai, suaugusieji niekada nebūsime kiekvienoje vaiko gyvenimo situacijoje, netupėsime musele ant sienos, todėl reikia sugebėti duoti vaikui erdvės augti ir skleistis jo sparnams. Povilo tėtis gal ir vairavo malūnsparnį, tačiau tikrai nebuvo “helikopter“ tėvas. Ir tai nėra blogai.
‘

Iš vaiko perspektyvos žiūrint labai aktualus yra Povilo klausimas „O jei mums užtenka dabartinio gerumo?“ , kai tėtis papasakoja, kad netrukus kraustysis, kad viskas bus geriau. Vaikams, ir ypač mažiems vaikams, tėvų sprendimas kraustytis gyventi į kitą šalį nereiškia jokio gerumo. Nieko gero, kai reikia palikti savo geriausią draugą, močiutę, pusbrolį, mėgstamas sūpynes, net savo jaukiausią lovą, o dažnai ir žiurkėną ar kačiuką. Tiesą sakant, ir mamai su tėčiu tai gana sunku, bet jie turi mintyse perspektyvą, kad po kurio laiko viskas bus daug geriau. Ir dėl tos ateities vizijos jie sutinka pakentėti tą pereinamąjį laikotarpį, kai iš tiesų blogiau. Visgi, daug emigrantų nė nenutuokia, kiek to sunkumo savo kojomis teks vilkti, kol žingsniai ir vėl pasidarys lengvi (jei pasidarys). Ir jau tikrai to nenutuokia vaikai, ypač maži. Laimei. Jie neįsivaizduoja, kad naujoje aplinkoje su niekuo nesusikalbės, niekas jų nesupras, bus sudėtinga žaisti ir susidraugauti. Vaikai įgriūna kaip muselės į išrūgas ir tenka stipriai padirbėti, kol išplaukia. Jie išplaukia. Ne taip lengvai ir greitai, kaip žada mitai, tačiau tikrai susitvarko. Kuo mažesni, tuo lanksčiau jie prisitaiko ir įsipatogina.

Adaptacijos proceso metu labai nemažai vaikų pasitelkia į pagalbą viską, ką tik gali. Atsiranda ginybiniai mechanizmai, pavyzdžiui, dažniau skambina/skypina močiutei, tetai, krikšto mamai ir pasipasakoja, dalinasi išgyvenimais su augintiniu, gal pasiseka sutikti gerą kaimynę/ą, atsiranda pramanytas, bet labai tikras ir lojalus draugas, nagi, gali atsirasti ir lapė supynėse. Ką visa tai reiškia? Ar vaiko šeima disfunkcinė, tėvai nesupratingi, neempatiški? Gali būti, bet man regis, Povilas, kaip ir daugelis vaikų tiesiog gyvena savo vidinį gyvenimą ir jame randa savo atspirties taškus, kurie jam padeda. Net ir nuostabiausi tėvai nežino visko, ką vaikas patiria ir išgyvena. Nė negali žinoti visko. Nė nereikia. Kaip dažnai mes neįvertiname vaiko potencialo ir turimų resursų! Nusigąstame, įsiskaudiname, kad štai vaikas gelbstisi ir ieško pagalbos ne tik tėvuose, o ir kitur. Išdavystė. Netikę tėvai. Frustracija, bejėgiškumas, nusivylimas.

O man norisi palinkėti tėvams nusiraminti ir tiesiog griebti šį šapelį. Jei vaikui lengviau ir padeda, bendradarbiaukime. Nupirkime šuniui ar žiurkėnui skanėstą-prizą ir drauge su vaiku suteikime garbės draugo vardą. Pasikalbėkime su močiute ar kitu vaiko patikėtiniu, sužinokime daugiau, padėkokime tam žmogui ir likimui už šią dovaną. Perduokime linkėjimų menamam draugui ir užtikrinkime, kad ir kitus vaiko draugus priimsime pilna širdimi. Priimkime tai, kas ateina mums į rankas ir lai tai padeda mums visiems. Be kita ko, lapė ant supynių moko vaiką ir kūrybiškumo, ir šviesesnio žvilgsnio į pasaulį, ir optimistiško požiūrio į ateitį. To juk ir linkime vaikams? Neabejoju, kad to paties savo mažiems ir dideliems skaitytojams linki ir Evelina Dačiūtė su Aušra Kiudulaite. Linkėjo ir Astrid Lindgren

Grįžtatnt prie laimingos vaikystės supratimo, pacituosiu blogo įrašo pabaigą, kuri man labai patiko:

Žymėdami vienerių metų sukaktį visų smurto formų prieš vaikus uždraudimo, Seimas, Paramos vaikams centras ir Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisija vasario mėnesį Seime surengė Neeilinį vaikų posėdį. Pažvelkime, už ką posėdžio metu balsavo vaikai ir pabandykime dar kartą suprasti, kas iš tiesų juos daro laimingus:

Kad pusryčiai būtų skanūs,
Kad dienos būtų linksmos ir įdomios,
Kad tėvai kartu su mumis žaistų,
Kad tėvai kasdieną sakytų „myliu“,
Kad suaugusieji mažiau bartų ir dažniau girtų,
Kad tėvai ir mokytojai visada paguostų, kai mums sunku,
Kad suaugusieji atsiklaustų mūsų nuomonės,
Kad, kai sunku, mums padėtų.

Knygoje „Laimė yra lapė“ rašoma, kad, kuomet Povilas eidavo pirkti bandelių, jis „neretai užkliūdavo už šaligatvio plytelės ar koja įstrigdavo duobutėje. Arba atsitrenkdavo į praeivius, o šiems baisiai nepatikdavo, kad į juos kažkas trankosi“.
Jeigu kada gatvėje į jus atsitrenks Povilas, nusišypsokite jam. Gal tai bus visai gera mūsų visų pradžia – pradėti auginti laimingus vaikus.

Man atrodo, kad laimė ir laiminga vaikystė yra universali, ji nesiskiria nei Norvegijoje, nei Lietuvoje. Bet kurioje šalyje laimingas vaikas yra tas, kuris auga saugus, ramus, mylimas ir turi būtinų dalykų, kuriuos turi ir jo bendraamžiai draugai. Bet individualiai mūsų laimė, žinoma, yra unikali ir ypatinga. Jos nepalyginsi, nepasversi, bet gali pajusti širdimi. Širdimi priėmiau knygą “Laimė yra lapė“ ir linkiu kiekvienam vaikui turėti ant spintos ar tiesiog minčių supynėse savo lapę, į kurią gali bet kada gali žvilgtelėti, įkvėpti laimės ir gerokai pasisupti. Dar norėčiau, kad ir tėvai iš širdies pasuptų tas supynes, nes jas tikrai pasuptų ir Pepė Ilgakojinė, ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo.

Ir kad pusryčiai būtų skanūs visiems!

Oranžinė Oslo lapė.