Jei planuojame šeimą, nėštumą, karjerą, atostogas, tai galima planuoti ir tai, ar vaiką auginsime dvikalbį. Šie procesai vyksta ir natūraliai nieko neplanuojant. Daug vaikų augančių dvikalbėje aplinkoje tiesiog užauga dvikalbiai. Planavimas šiuo atveju gali būti nukreiptas ne tiek į konkrečius tikslus, bet į patį procesą. Planavimas apsaugo nuo nemalonių susidūrimų su realybe ir padeda išvengti nerealių lūkesčių.

Galvojant apie vaikų auginimą ir lavinimą bei kalbų pasirinkimą, verta apsvarstyti šiuos dalykus. Čia svarbūs penki klausimai. Juos pasiskolinau (išverčiau ir šiek tiek pakomentavau) iš savo didelio autoriteto François Grosjean straipsnio: 

1. Kada pradėti mokyti kalbų? Kai kas vis dar mano, kad negalima tapti “tikru“ dvikalbiu, jei abi kalbos neįgyjamos nuo pat mažens, ankstyvos vaikystės. F. Grosjean laikosi modernesnės pozicijos, šiek tiek labiau būdingos amerikietiškąjai, o ne senajai euripietiškajai, tradicijai ir sako, kad dvikalbiu galima tapti bet kada, netgi ir suaugus. Visgi, praktika rodo, kad dauguma dvikalbių vaikų pradeda savo kalbinį gyvenima kaip vienakalbiai, o antrąją kalbą išmoksta susidūrę su švietimo sistema, dažniausiai tai šeimos, kurios kalba nedominuojančia šalyje kalba. Akivaizdus pavyzdys yra mūsų emigrantiškos šeimos. Kai šeima nėra mišri, namie paprastai kalbama lietuviškai, o daugumos kalba į vaiką įsigeria darželyje ir vėliau ir dar daugiau kalbų mokykloje. Į tai verta atsižvelgti sprendžiant, kada ir kokias kalbas vaikui mokytis.

2. Kokią dvikalbystės strategiją pasirinkti? Tėvai, nutarę, kad vaikas bus dvikalbis nuo ankstyvos vaikystės sąmoningai ar ne pasirenka kokią nors strategiją. Pavyzdžiui, tai gali būti “vieno asmens – vienos kalbos“ (ang. OPOL one person – one language) strategija, kai kiekvienas iš dažniausiai mišrios šeimos tėvų kalba su vaiku savo gimtąja kalba. Tai vienas iš populiarių variantų. Kita galima alternatyva – “namų kalbos ir aplinkos kalbos“ (one language at home, the other language outside the home), kai šeimoje nutariama kalbėti viena kalba, o visoje likusioje aplinkoje klabama kita, dažniausiai dominuojančia aplinko/šalies kalba. Šios strategijos privalumus pabrėžia ir profesorius Grosjean, man rodos, jis yra šios strategijos šalininkas. Taip pat galima rinktis kalbų strategiją “pradžioj viena – vėliau kita“ (one followed by the second). Anksčiau tai tikrai buvo labiausiai paplitusi strategija. Visi variantai turi savo privalumus bei “nepatogumus“, apie juos daug informacijos rasite knygose, forumuose, paskaitose ir straipsniuose. Tai vienas iš esmingų dvikalbystės klausimų, tik reikia atsiminti, kad rinktis reikėtų tai, kas geriausiai atitinka jūsų šeimos pažiūras ir poreikius, o prireikus keisti taktiką, nes bet kuri strategija gali puikiai tikti arba visai netikti jūsų šeimai. Svarbu jaustis gerai ir nesileisti graužiamam nei sąžinės, nei aplinkinių.

3. Ar vaikas tikrai jaus tikrą abiejų kalbų poreikį? Jau seniai žinoma, kad vaikai gana greitai mokosi kalbų, o taip pat gana greitai jas ir pamiršta, jei tik nėra poreikio vartoti. Taigi, nieko nuostabaus, kad vaikai, kurių tėvai ar kiti reikšmingi žmonės kalba keliomis kalbomis, ir patys kalba tomis kalbomis gerai ir bendraudami nuolat vysto savo kalbinius įgūdžius. Bendravimas, komunikacija yra tikrasis ir nenuginčijamas kalbos variklis, jei poreikio ar kitų psichosocialinių faktorių nelieka, kalba nyksta ir gali būti užmiršta.

4. Koks turi būti kiekvienos kalbos kiekis ir apimtis? Kalbos vystymui reikia indėlio (input). Šis kalbinis indėlis arba visa gaunama kalbinė informacija ir įtaka turi būti įvairiapusiška ir tolygi. Vaikui svarbu patekti į skirtingas kalbines situacijas, priimti ir sugerti jam svarbių žmonių, tėvų, šeimos, draugų ir t.t. kalbinius signalus ir patirti visa tai nuolatos. Tyrmai rodo, kad tiesioginis žmogiškas kontaktas, realus bendravimas su gimtosios kalbos vartotojais yra būtinas (ypač fonetine, tarimo prasme) tam, kad susiformuotų geri kalbos įgūdžiai. Neįmanoma gerai išmokti kalbos vien žiūrint filmus ir televiziją ar klusant audio įrašų. Taip pat labai svarbu, kad vaiko kalbinė aplinka nebūtų vien dvikalbė, nes joje visada bus nemažai kodų perjunginėjimo (šokinėjimo tarp klabų) bei skolinių atvejų. Labai gerai, jei tėvai randa galimybę vaikui kurį laiką, o dar geriau periodiškai pabendrauti su mokančiais tik vieną iš vaiko kalbą. Vėliau rašytinė kalba papildys vaiko žinias, aktyvuodama daugiau smegenų centrų, o rašytinė šaltiniai reikšmingai praturtins vaiko žodyną.

5. Iš kur galima tikėtis palaikymo ir stimuliavimo? Bendravimas su šeima ir giminėmis, tai yra platesniu gimtosios kalbos sociolingvistiniu ratu yra labai vertingas. Jis suteikia vaikui galimybę daugiau bendrauti silnesniąja (dažniausiai mažumos) kalba, o taip pat akivaizdžiai parodo tikrą kalbos gyvavimą natūralioje terpėje. Jei mažumos kalba dar pastiprinama bendruomenėje ar specialioje mokykloje, ji turi daugiau galimybių vystytis ir įsigalėti. Atsiminime, kad vaikai yra itin imlūs ir jautrūs. Jie reaguoja į tėvų, mokytojų, bendaramžių replikas, požiūrį, diskusijose girdimus mitus apie dvikalbystę bei pozityvius atgarsius.

Augindami dvikalbius, o gal net ir dviejų kultūrų vaikus suteikiame jiems papildomą resursą gyvenime. Jei norės ir mokės, vaikas gali jį kūrybingai ir vertingai išnaudoti. Jei pasiseks, ši kelionė per kalbų ir kultūrų pasaulį gali būti dar ir smagi tiek ėvams, tiek vaikams. Manau, kad planuojant to bus lengviau pasiekti