Šį rudenį Oslo lietuvių bendruomenė organizuoja susitikimą su rašytoja Rūta Mataityte. Man visada buvo įdomu, kaip rašytojas rašo, kaip gimsta siužetai, personažai, pradžios ir pabaigos. Ar kūryba yra gaivalas, kuris užpuola ir nepaleidžia tol, kol negimsta kūrinys? Ar švelni į ausį kuždanti mūza? Pakalbinau Rūtą ir šiek tiek sužinojau. Šis mano interviu su Rūta publikuotas lrytas.lt portale. O čia jo nesutrumpinta versija.

Rašytoja Rūta Mataitytė yra vilnietė, gyvena ir kuria Osle jau 20 metų. Norvegijoje ji įgijo specialybę, sukūrė šeimą, dirba ir augina vaikus. Šiemet Rūta išleido savo ketvirtąjį romaną „Jos vardas Magija“. Šį knyga susijusi su pirmuoju romanu „Svajonė apie sniegą“, kuriame užsimezgė skaitytojo pažintis su gydytoju Keniu Ravnu. Dabar sutinkame Kenį jo gyvenimo posūkyje – vienišas tėvas su dukra iš Oslo kraustosi gyventi šiaurėn į tolimąjį Svalbardą.

Šį rudenį Rūta susitiks su savo skaitytojais. Rugsėjo 24 d. paokalbiai apie knygas įvyks Osle, kur renginį moderuos Rūtos leidėja Lolita Varnavičienė, vyriausioji „Tyto alba“ redaktorė. Vėliau laukia kiti Europos miestai – Vejle, Hamburgas ir galiausiai Berlynas.  O dabar „Pasaulio lietuvio“ skaitytojai kviečiami susitikti su Rūta ir sužinoti, kaip ji kuria, kada nustojo rašyti ranka ir ką Rūtai reiškia skaitytojas.

• Kodėl pradėjai rašyti? Ar rašei, kūrei jaunystėje, mokykloje? Gal pameni pirmuosius impulsus?

Taip, kiek tik pamenu, nuo pat vaikystės man rūpėjo ką nors rašyti, dėlioti, kurti. Pirma mano publikacija – tai eilėraštis tuometiniame „Lietuvos pionieriuje“, kai buvau penktokė, gavau net laišką su kritikės vertinimais – būtent tai buvo pirmasis mano sąlytis su literatų pasauliu. Vėliau nuolat rašiau, neseniai atradau storą sąsiuvinį iš mokyklos laikų su eilėraščiais ir apsakymėliais. Kažkodėl buvau įsikalusi į galvą, kad turiu rašyti trumpus kūrinėlius. Tik žymiai žymiai vėliau šovė mintis, kad galėčiau sukurti ir romaną. Tai buvo taip netikėta, kad net pati išsigandau. Įsivaizduoju, kad panašiai nutiktų ir architektui, kuris braižo vilas, o staiga jo paprašo sukurti visą gyvenamą rajoną.

Vis dėlto, pats faktas, kad galiausiai susidraugavau su romanais, manau, nėra atsitiktinumas. Visose srityse man geriausiai sekasi veikla, kuri reikalauja laiko, įsijautimo, ištvermės. Trumpos distancijos – ne man. Rašydama romaną, jame apsigyvenu, susidraugauju su veikėjais, seku juos ilgą laiką, kartu keliauju jų gyvenimo vingiais, dalyvauju brendimo ir keitimosi procese. Būtent tai man rūpi kūryboje. Pabaigusi rašyti ilgiuosi veikėjų, dar ilgai apie juos galvoju.

Murakamis labai vykusiai sulygino romaną su maratonu, būtent tą patį galvoju ir aš, juolab, kad ne tik kuriu romanus, bet ir bėgu maratonus – pažiūrėkite, šie du žodžiai net ir rašosi panašiai – jei sukeisite raidžių eilės tvarką, iš maratono gausis romanas.

• Nesi vien rašytoja. Esi vertėja, o pagal išsilavinimą architektė. Kas tau yra rašymas profesine prasme?

Taip, pagal išsilavinimą esu ir architektė, ir filologė, bet kadangi architekte esu dirbusi tik labai neilgai, pati save suvokiu kaip gryną filologę. Pirmiausia pabaigiau filologijos studijas Vilniaus universitete, paskui keletą metų Oslo universitete studijavau skandinavistiką, ir tik tada persimečiau į architektūrą. Nors studijuoti architektūrą nusprendžiau savo noru, vėliau vis dėlto pajutau, kad tai ne mano kelias. Nei mokydamasi, nei dirbdama architekte niekada nesijaučiau visiškai gerai, ir tik grįžusi prie filologijos, vertėjavimo, kalbos dėstymo, rašymo, pajutau, kad atsigavo širdis. Kalba ir raštas yra mano darbo įrankiai, man jie mieli ir gerai įvaldyti, todėl šioje veikloje jaučiuosi puikiai. Kartais sau užduodu klausimą, ar norėčiau būti tik rašytoja, jei iš knygų rašymo galėčiau gyventi, ar sutikčiau mesti kitus darbus. Manau, kad ne. Dirbdama vertėja aš kasdien sutinku daugybę žmonių, daug sužinau, patiriu – tai man be galo vertinga ir kaip žmogui, ir kaip rašytojai. Kaip sakau, patirtis ateina už dyką. Kita vertus, nėra taip, kaip žmonės galvoja – kad dirbdama teisme prisiklausau tikrų istorijų, kurių pagrindu galiu prikurti kriminalinių romanų.

• Kaip manai – ar rašytojas yra pašaukimas ar sąmoningas pasirinkimas? Kaip yra tavuoju atveju?

Kiekvienas iš mūsų turi tam tikrų polinkių ir talentų, tik ne visi juos savyje atranda, o atradę ne visi išnaudoja. Kartais tai nulemia tik atsitiktinumai. Tačiau talento nepakanka, be nuoseklaus darbo nieko nepasieksi. Mano atveju tai irgi buvo tam tikras atsitiktinumas, pirmiausia kilo pati mintis, o paskui jau aplinkybės taip susiklostė, kad idėją pavyko realizuoti ir parašyti pirmą romaną. Pajutau, kad varikliukas ima suktis, norėjau labai daug pasakyti, todėl rašiau, rašiau be pertraukų. Pirmojo romano scenos manyje gyveno jau seniai, tereikėjo suformuluoti ir užrašyti romano forma. Tai buvo didelis darbas, nes patirties visai neturėjau, taigi, pirmojo romano kūrybos proceso metu praėjau rašymo mokyklą – mokiausi iš knygų, iš kitų rašančių, o daugiausia –  iš savo klaidų. Kitas knygas kūriau jau kitaip. Iš tiesų visos jos parašytos vis kitokiu būdu, procesai labai skiriasi. Kai dabar atsisuku atgal ir bandau prisiminti, kaip sukūriau vieną ar kitą romaną, kartais net nusistebiu, iš kur visa tai atsirado. Daug kas įvyksta intuityviai, bet kai ką darau sąmoningai, nenoriu, kad mano knygos būtų vienodos, lyg vienas po kito kepami blynai. Stengiuosi imtis vis kitokių temų, kitokios romano formos. Žinoma yra ir daug panašumų, man rūpi eilinių žmonių istorijos, daugiausia šeimos gyvenimas, tarpusavio santykiai.

• Pakalbėkie apie tėvo ir dukters santykius knygoje. Kodėl tau ši tema parūpo?

Visose knygose aš knaisiojuosi po gana paprastų, pažeidžiamų, silpnų žmonių kasdienybę. Pamenu, kai pradėjau aktyviai rašyti, publikavau internete kelias noveles ir susilaukiau skaitytojų atsako: jokiu būdu nepaleisk socialinių temų! Tuomet visko tiek nesureikšminau, bet dabar jau įžvelgiu prasmę. Tiesą pasakius, man visuomet rūpėjo literatūra apie vaikystę, brandą, šeimą, būtent todėl prieš 20 metų parekomendavau ir pati iš norvegų kalbos išverčiau norvegų klasiko Jens Bjørneboe romaną „Jūnas“. Kadangi nemėgstu didaktinio tono ir pedagoginės literatūros, tam tikrų svarbių idėjų išsakymas romano forma mane įtikina kaip vykęs pasirinkimas. Tai stipri, bet neįkyri auklėjamoji priemonė. Kaip aš svarstau – jei mano mėgiamas veikėjas šitaip pasielgia, manyje automatiškai užsikoduoja, kad tai yra teisinga. Būtent šiuo būdu siekiau perteikti skaitytojams tai, kas man svarbu – toleranciją, pakantumą, kuklumą, nuoširdumą, teisingumą, sąžiningumą. O jei skaitytojai to nepajuto? Vadinasi, dar geriau. Pamokslautojos sostas manęs visai nevilioja. O intuityvi sąveika tikrai yra.

• Papasakok daugiau apie rašymo procesą. Sakei, būna skirtingai.

Taip, rašymo procesai skirtingi, man net pačiai įdomu juos prisiminti, kartais nusistebiu, kad per keletą metų viskas taip pasikeitė, dabar negalėčiau rašyti taip, kaip rašiau pirmąsias knygas, ir nė vieno kūrybinio proceso negalėčiau atkartoti. Vienas svarbus pasikeitimas – kad neberašau ranka, kaip anksčiau, ir esu įsitikinusi, kad tai tikrai turi reikšmės kūriniams. Kaip jau minėjau, pirmojo romano istorija manyje gyveno dar nepradėjus rašyti, aš tarytum vaikščiojau po tas scenas, jas lytėjau ir pati išgyvenau. Žinoma, kad visa tai perkelčiau ant popieriaus ir paversčiau romanu, dar teko labai daug dirbti, bet rašant man nekildavo abejonių, ar čia turi būti vienaip, ar kitaip, viskas tarytum jau buvo nuspręsta.

Kitas romanas, „Gunda“, gimė visai kitaip, jį lyg mozaiką lipdžiau iš gabaliukų, jo pradžia buvo įdomi – žinojau, kad noriu parašyti apie jaunos merginos gyvenimą ir brendimo procesą svetimame krašte, tačiau negalėjau apsispręsti, kas ir kokia ji bus. Tuo pat metu pradėjau dirbti vertėja ir manyje kaupėsi įvairios patirtys bei prisiminimai, kuriuos po truputį užrašinėjau savo knygelėje. Ir vieną dieną įvyko lyg nušvitimas – supratau, kad šias dvi idėjas tiesiog reikia sujungti. Ta jauna mergina tapo vertėja ir ėmė keliauti mano takais. Noriu pabrėžti, kad aš neperpasakojau nė vienos mano girdėtos istorijos, tačiau neslėpsiu, kad impulsai gimdavo dirbant. Pamenu, būdavo, išgyvenu darbe ką nors įdomaus, ir jau nešuosi namo naują istoriją, tik ji jau nebe ta, kuri nutiko, o visai kita, transformuota. Manau, nė vienas iš mano kolegų ar šalia buvusių neatpažintų konkrečių elementų, nes viską juk mes leidžiame per save, per savo filtrą, ir tai, kas lieka kitame krante, jau atrodo kitaip. Man svarbu perteikti jausmą, nuotaiką, įspaudus sieloje.

„Laiškai“ gimė dar kitaip – čia norėjau kalbėti apie dviejų žmonių santykius, jų intensyvumą, siužeto tarytum visai nebuvo, rašiau atskirus epizodus, per daug nesvarstydama apie eilės tvarką, galvojau, kad jie ateityje kažkaip po truputį susidėlios. Visas procesas buvo grynai intuityvus ir be galo intensyvus. Pamenu, tuo metu dėl darbo daug keliavau traukiniu. Įšokdavau į vagoną, išsitraukdavau kompiuterį ir imdavau pilti. Tos istorijos galėdavo gimti per vieną dieną. Ir net nežinojau, kiek jų bus. Jaučiau tik viena – kad negalėsiu prisiversti parašyti nė vieno puslapio vien todėl, kad bendrame siužete trūksta kažkokios dalelytės. Bet to ir nepritrūko, vieną dieną tiesiog pajutau, kad viskas jau yra taip, kaip turi būti, tekstai kabojo lyg obuoliai savo vietose, tereikėjo kelių šakų, prie kurių jie turi prisitvirtinti. Beje, pradėjusi rašyti šį romaną, buvau iškėlusi sau kelis iššūkius, tame tarpe ir tai, kad rašysiu laiškų forma. Net nežinojau, ar ištempsiu, bet vertinau tai kaip savotiškas pratybas.

• O paskutinis roanas „Jos vardas Magija“? Kaip gimė siužetas ir formavosi personažai? Ar jie „gyvena savo gyvenimą“ šalia tavęs? Gal jie „prašosi“ pratęsimo?

Na, o paskutinis romanas… Čia į pasaulį pabandžiau žvelgti iš vyro pozicijos, kas man, kaip moteriai, yra labai sunku, gal net neįmanoma, ir negaliu nuoširdžiai pasidžiaugti, kad tikrai pavyko, bet vertinu tai kaip eksperimentą, juk negaliu daryti tik to, kuo esu užtikrinta. Visi, kas jį skaitė romaną, be abejo, supranta, kad ten dėlioju savo pirmojoje knygoje aprašytos istorijos tęsinį. Kodėl pasirinkau tai daryti? Viskas atėjo iš vidaus. Buvau jau parašiusi ir antrą, ir trečią romaną, bet vis dar pagaudavau save besikalbant su pirmojo veikėjais. Kaip pajuokauju – mes vis dar miegodavome vienoje lovoje. Man jie rūpėjo, ir tai nepaleido. Norėjau sužinoti, kas nutiko per tuos metus, kuriuos pirmajame romane peršokau, norėjau pamatyti, kaip sekasi Keniui ir jo dukrai vėliau. Galiausiai pasidaviau savo nuojautoms ir leidausi į kelionę. Niekur per daug neafišuoju, kad parašiau tęsinį, nes, nepaisant to, kad rašau apie tuos pačius veikėjus, knygos pobūdis skiriasi, per tuos metus labai pasikeitė ir mano stilius. Galiu pasakyti, kad procese irgi buvo daug netikėtumų, kai kurie siužeto vingiai pasisuko visai neplanuota linkme, pakito ir veiksmo vieta, ir veikėjai, bet rezultatas – štai toks, kokį matome. Kaip ten bebuvę – perteikiau būtent tą mintį, kuri man rūpėjo. Daug kas tą knygą kritikuoja dėl šaltumo, atšiaurumo, o aš dėmesį sutelkiu į šilumą – būtent tai man buvo svarbiausia. Ir tik parašiusi knygą pajutau, kad istorija ir jos veikėjai pagaliau mane paleido, galėjau nurimti, pamiršti.

• Ar pradėdama knygą žinai, kuo ji baigsis?

Pradėdama knygą visada žinau tris dalykus – kuo ji prasidės, kuo pasibaigs ir kokia pagrindinė idėja. Na, būna, kad pakeverzoju šiaip scenelių, dar tiksliai nežinodama, kur ir kam jas panaudosiu, bet rimtai rašyti sėdu tik tada, kai jau turiu tuos minėtuosius tris elementus. Visa kita – siužeto vingiai, veiksmo vietos, veikėjai, net pagrindinio veikėjo charakteris – formuojasi rašymo procese, tai kaip improvizacija teatro scenoje: veikėjui kažkas nutinka, jis sutinka naują personažą, todėl keičiasi veiksmas, charakteriai, likimai. Tuo man ir įdomi kūryba – ten viskas gyva, daug kas iš anksto nežinoma. Tačiau rašydama turiu labai konkrečiai žinoti, ką savo kūriniu noriu pasakyti skaitytojui. Būna, į galvą šauna įvairūs siužetai, bet imu savęs klausinėti, kokia tos istorijos prasmė, ką per ją perteiksiu. Jei atsakymas – tik patraukli istorija, idėją atmetu, man to nepakanka.

• Ar rašydama įsivaizduoji savo skaitytoją? Ar rašai kažkam, gal net konkrečiam? Ar yra ryšys su skaitytoju?

Taip, tam tikras ryšys su skaitytoju man yra labai svarbus. Žinau, kad negalėčiau išstenėti nė vieno kūrinio, jei netikėčiau, kad jį kažkas skaitys. Tačiau niekada nemėginu mintyse konkretizuoti savo skaitytojo. Skaitytojas man lyg bendra sąvoka – asmuo, kuris skaito, kuriam rūpi, kuris kažką jaučia, kai perskaito. Daugiau žinoti nebūtina, gal netgi nenoriu savo skaitytojų per daug artimai pažinti, bijau, kad tai gali apriboti, paveikti netinkama linkme. Tiesa, nuo pat pradžių turiu slaptų skaitytojų ir kritikų, kurie rašymo eigoje skaito dar nepabaigtus mano kūrinius, išsako savo nuomonę, pabara, pamuša, paskui paglosto. Tai tikrai labai padeda, be jų mano kūriniai būtų kitokie, o gal jų visai nebūtų, nes sėdėti ir rašyti mėnesių mėnesius be jokio atsako ir patvirtinimo, kad kažkam tai rūpi, man būtų per sunku. Visada siekiu ryšio, santykio, atsako, tarpusavio supratimo. Kaip juokais sakau – šitaip pasitikrinu, ar mane suprato. Kartais tenka pasiginčyti su rašytojais įvairiomis temomis, ir kai kurie teigia, kad kūrinį kiekvienas suvokia skirtingai, kiekvienas sau atranda savo prasmę, ir nėra tikslo baimintis, kad kitas viską supras atvirkščiai. Iš dalies šiai minčiai pritariu, tačiau tik iki tam tikros ribos. Juk pasakodama istoriją aš mintyse turiu man svarbią idėją, kuri ir yra viso rašymo priežastis. Jei ji perskaitoma priešingai, manau, aš, kaip autorė, kažką padariau negerai. Pavyzdys galėtų būti mano novelė „Nuotrauka“, kur pasakoju apie tėvą, kuris atranda savo suaugusią dukterį, apsigyvena kaimynystėje, kasdien stebi ją per langą, o merginai patekus į konfliktą bando ją gelbėti, nors giminystės ryšio neišduoda. Tas jų tarpusavio ryšys, kurį bandžiau perteikti per smulkias detales, juk ir buvo visa kūrinio esmė. Ir kai pora skaitytojų pamanė, kad tas veikėjas yra ne tėvas, o maniakas, bandantis pagrobti jauną moterį, išsigandau, kad visai nepavyko perteikti idėjos. Paskui dar ilgai dirbau su tuo kūriniu, zulinau, tikslinau, aštrinau briaunas, pavyko labiau išryškinti pagrindinę mintį, nors vėliau suabejojau, ar tai buvo būtina, mat paaiškėjo toks įdomus dalykas – jauni, neturintys vaikų skaitytojai ir toliau esmės nesupranta, o vyresniems nuo pirmų eilučių viskas aišku. Va, čia ir materializuojasi ta diskusija, ar kūriniai turi būti universalūs, tinkami visiems, ar jie vis dėlto skirstomi į kategorijas pagal skaitytojo amžių, lytį, gal net socialinį sluoksnį.

• Kažkada spaudoje recenzuojant tavo kūrybą nuskambėjo mintis, kad būtum gera vaikų literatūros kūrėja. Ką apie tai manai? Ar bandei kada kurti vaikams?

Šventai tikiu, kad norint kurti vaikams reikia kur kas didesnio talento nei rašant suaugusiesiems. Ne visi tai supranta, galvoja, jei rašai suaugusiems, tai vaikams ar paaugliams tikrai sugebėsi. Deja, viskas yra priešingai. Kai rašai suaugusiems, rašai kaip lygus lygiam. Kai rašai vaikams, turi rašyti kaip vaikams, nors jau nebesi vaikas. Taip, mes visi kažkada buvome vaikai – tai tiesa, bet dabar esu suaugusi, ir to nebepaneigsiu. Juokingiausia būtų tapti suaugusiu vaiku. Nepakanka vien bendravimo su vaikais, reikia gebėjimo į vaiką įsijausti netampant vaiku. Tai tikrai didelis iššūkis. Manau, jei man kada nors pavyks sukurti gerą knygą vaikams arba paaugliams, tai jau tikrai bus nemažas pasiekimas.

• Kas yra tavo mėgstamiausias rašytojas? Galbūt turi šalies/tautos mėgstamą literatūrą? Kuria kalba daugiausiai skaitai?

Kiekvienas mano brandos ir amžiaus tarpsnis turi savo mėgstamų rašytojų, bet jų yra per daug, kad vardinčiau ir dėstyčiau kodėl. Galiu pasakyti tik tiek, kad skaitau ir lietuvių, ir norvegų, ir, žinoma, kitų šalių autorius. Pastaruoju metu, kai pati pradėjau publikuoti savo kūrybą, labiau domiuosi lietuvių autoriais, manau, tai turėtų būti natūralu – juk norisi žinoti, kas vyksta toje kultūros terpėje, kuriai aš pati rašau. Kartais aptinku kūrinių, kurie labai nudžiugina, bet neretai vaizdas mane liūdina. Norvegijoje randu daugiau mane dominančių kūrinių, kuriuose labai subtiliai gilinamasi į žmogaus psichologiją, tarpusavio santykius, eilinio žmogaus gyvenimą, brandą, senėjimo procesą – būtent tai, kas liečia mus visus. Lietuviai, mano manymu daugiau linkę į kraštutinumus – rašo arba apie žibantį gyvenimą, arba apie socialines tamsybes, arba plaukia paviršiumi, arba nardo po intelektualines padanges. Norėčiau, kad ir Lietuvoje būtų daugiau meniškai pilnavertiškos literatūros, kuri apeliuotų į eilinį skaitytoją. Na, aš nesu nei leidėja, nei ekspertė, tad net neturiu pagrindo nustatyti, ar apskritai tas eilinis skaitytojas Lietuvoje egzistuoja, gali būti, kad jis jau baigia išmirti, kaip ir vidurinioji visuomenės klasė…

• Kai kas kuria, nes kitaip neranda sau vietos, kiti taip ieško gyvenimo prasmės, treti kurdami išgyvena laimę. Kas tau yra rašymas žmogiškąja prasme?

Kaip jau minėjau, rašydama aš gyvenu savo kūriniuose, ir tai man daug reiškia. Viena vertus, toks blaškymasis tarp dviejų pasaulių – mano tikrojo ir išgalvoto – gali būti varginantis ir skausmingas, bet be to aš nebegaliu, tai man teikia prasmę. Kartais pabaigusi vieną kūrinį, sau pasakau, kad dabar neberašysiu, kam man viso to vargo, o jei dar perskaitau kokią blogą knygą, apima mintys, kad nebeįmanoma parašyti ko nors vertingo, todėl geriausia net nebandyti, bet praeina kiek laiko ir vėl pajuntu, kad gyvenimo įvykiai, žmonės, skaitomos knygos manyje vėl ima brandinti norą kurti naujas istorijas. Ne, negalėčiau skųstis, kad be kūrybos mano gyvenimas būtų tuščias, nuobodus, aš turiu daugybę įdomios veiklos, daug idėjų ir norų, bet kūryba perkelia mane į kitą lygmenį, nutiesia iki šiol neegzistavusius tiltus, nematerialios idėjos virsta kūriniu, kuris mane susieja su jį skaitysiančiais žmonėmis, kurių gal net nepažįstu, knyga skaitytojams sužadina tam tikras mintis, jausmus, jų supratimas keičiasi, o sulaukusi jų atsako aš irgi keičiuosi – tai ištisa galaktika, kur viskas susiję.

• Ką manai apie rašytojo statusą? Kaip jautiesi, kai esi pristatoma rašytoja?

Galiu pasakyti tik tiek, kad būti taip pristatomai man tebėra netikėta, lyg ir neužtarnauta. Kaskart suspurda mintis – nejau aš jau tikra rašytoja? Gal tas titulas mano sąmonėje skamba per daug mistiškai, ir aš vis dar nerandu tvirto pagrindo būti taip vadinama.

2016 rugsėjis. Publikuota lrytas.lt  Didžiulis ačiū Audronei Urbonaitei.