Šiemet po penkerių metų pertraukos Norvegijoje vėl buvo galima laikyti lietuvių kalbos egzaminą. Laikyti šį egzaminą rinkosi vidurinėse mokyklose besimokantys lietuvių vaikai – tikrieji pasaulio lietuviai. Kokios jų lietuvių kalbos žinios? Kokia lietuvių kalba turi teisę būti ir išlikti pasaulyje?

Norvegijoje laikomas lietuvių kalbos egzaminas yra prilyginamas antrosios užsienio kalbos egzaminui. Antroji užsienio kalba yra pagrindinėje mokykloje, t.y. nuo 8-os klasės, pasirenkamas dalykas. Šios kalbos vaikas mokysis trejus metus pagrindinėje mokykloje ir vėliau galės tęsti vidurinėje. Viso apie ketverius ar penkerius metus trunkančios studijos, žinoma, neleidžia pasiekti itin aukšto kalbos mokėjimo lygio. Taigi, lietuvių kalbos egzaminas nėra gimtosios kalbos egzaminas. Reikalavimai nė iš tolo neprilygsta gimtosios ar netgi anglų kalbos žinių standartui.

Kita vertus, lietuvių kalbos nėra tarp pasirenkamųjų dalykų vidurinėje mokykloje. Tie, kas pasirenka šį egzaminą, laiko jį kaip “privatistai“ (eksternu), tai yra ruošiasi savarankiškai arba lanko papildomus užsiėmimus privačiai. Dažnai tai yra lituanistinės mokyklos, kurių visoje Norvegijoje yra per dešimt. Tikėtina, kad šiose mokyklose atsiras grupės norintiems pasiruošti lietuvių kalbos egzaminui.

Daugeliui jaunųjų pasaulio lietuvių atnaujintas lietuvių kalbos egzaminas yra reali galimybė turėti atestate dar vieną-du labai gerus pažymius ir pagelbėti stojant į norimą specialybę. Ir tai yra puiku! Dauguma egzaminą laikiusiųjų į Norvegiją atvyko prieš 4-6 metus, vadinasi jie į mokslus išėjo dar Lietuvoje, gimė ir pradėjo kalbėti, skaityti bei rašyti dar lietuviškoje aplinkoje, lietuviškose mokyklose. Nenuostabu, kad jų lietuvių šnekamosios kalbos žinios yra labai neblogos. Raštu gal ne taip lengva, nes gyvenant Norvegijoje lietuviškai mažiau skaitoma ir juolab rašoma, o tiems, kas Lietuvą paliko dar pradinukai, matyt, dar sunkiau, tačiau vartojantiems kalbą žinių turėtų pakakti lygiuojantis į antrosios užsienio kalbos lygio reikalavimus.

Laikant lietuvių kalbos egzaminus Norvegijoje, negalima orientuotis į lietuvių kalbos kaip gimtosios reikalavimus, taikomus Lietuvoje, nes formaliai – tai antroji užsienio kalba, ir ją gali laikyti bet kuris Norvegijos gyventojas, norintis ir manantis, kad gali. Faktiškai tai yra viena gimtųjų kalbų, nes ją laiko  jaunieji Norvegijos lietuviai. Ir tai yra gyva pasaulio lietuvių kalba, kurioje atsiras vis daugiau įvairių kultūrų bei kalbų prieskonių.

Visgi reikia pripažinti, kad šiuo metu laikančiųjų lietuvių kalbą žinios iš tikrųjų vertos ne šešetų, o septynetų ar aštuonetų. Ar tai nepaslenka vertinimo skalės aukštyn? Ką toks dabartinių abiturientų lietuvių kalbos lygis reiškia vaikui, kuris gimė Norvegijoje, galbūt mišrioje šeimoje, jei jis retai ar visai nebūna Lietuvoje? Ar nenusigąs auganti lietuvių karta sudėtingos lietuvių kalbos iššūkio? Nepasiduos nė nepamėginę?

Tikiu, kad nepasiduos! Šie vaikai sugebėjo prisitaikyti naujoje aplinkoje ir mokykloje, sutalpinti savyje bent dvi kultūras ir tapti gyvu tiltu tarp lietuviškumo ir norvegiškumo. Visgi, ruošiantis egzaminams verta suprasti, kad net jei lietuvių yra gimtoji, akademine prasme – tai vis dėlto yra dalykas. Ruoštis reikia.

Todėl dalinuosi dviem naudingomis nuorodomis:

1. Pagalba ir gidas ruošiantis užsienio kalbos egzaminui (norvegų kalba)
2. Egzaminų užduočių pavyzdžiai (Slaptažodis: Eksamen).

Sėkmės ruošiantis!

Įdomus klausimas akademinei bendruomenei – kokia lietuvių kalba gali būti ir tapti? Kokia yra ir bus pasaulio lietuvių kalba? Ar mes, negyvenantieji Lietuvoje, turime stengtis per kartas išlaikyti atsivežtą kalbą? O gal reikia tiesiog pripažinti, kad kalba, kaip bet kuris gyvas organizmas, kvėpuoja, vystosi ir, vadinasi, keičiasi. Gal galima žvelgti liberaliau?  Lituanistikos sergėtojams tai turbūt skamba šventvagiškai, nors kaita juk yra pats natūraliausias procesas.

Svarbus yra psichologinis jausmas – mano kalba, mano kalbos stilius. Jei lietuvis vaikas, augdamas ne Lietuvoje, jaučia, kad lietuviškai kalbėti jam nesiseka, nes kalba su klaidomis, netaisyklingai, jo motyvacija be abejo krenta. Egzaminas dėl jau minėtų priežasčių galėtų būti neblogas motyvuojantis veiksnys. Tuomet kartelė neturėtų būti užkelta pernelyg aukštai. Bet ar taip išlaikysime kalbą ir savo kultūrą? Ar išliksime lietuviais?

O gal jau esame pasaulio lietuviai? Nuolat apmąstantys šių žodžių reikšmę..