Mažylio žurnalas sumanė palyginti įvairių šalių vaikų auklėjimo stilius. Tai įdomi tema, seniai mano apmąstoma, o kartu ir sudėtinga, nes sunku daryti išvadas. Visada atrodo, kad iki galo galbūt nepažįstu šio krašto ir žmonių, galbūt neteisingai vertinu, galbūt kažko nesuprantu. Nepretenduoju į absoliučią tiesą, rizikuoju būti subjektyvi, tačiau pamėginau apibendrinti tai, ką supratau ir pastebėjau per savo draugystės su Norvegija metus, Mažylio liepos mėnesio numeryje. Mano mintys įsitaisė šalia įžvalgų apie prancūzišką, japonišką ir žydišką auklėjimo stilių.

 

Vaikų auklėjimo ypatumai Norvegijoje

Norvegija ir Lietuva nėra tokios jau skirtingos šalys. Nemažai tų bendrų dalykų, pavyzdžiui, meilė gamtai, noras leisti laiką miške, prie vandens, gana santūrus charakteris, kaimietiškos šaknys bent jau antroj kartoj, galų gale, krikščioniška religija. Bendra ir meilė vaikams, ir noras auginant duoti vaikams viską geriausia. Visgi, čia pat rikiuojasi ir skirtumai. Istorinės patirties, visuomenės pokyčių, požiūrio. Į šeimą bei vaikų auklėjimą taip pat.

Man labai patinka Jesper Juul, danų šeimos terapeuto, mintis, jog praėjo tie laikai, kai tėvai galėjo tiesiog liepti, todėl auklėti tenka savo autoritetu, o ne autoritarine galia. Net jei tėvai būtų labai senoviškų tradicinių pažiūrų, jau nebepavyktų išlaikyti senojo hierarchinio šeimos modelio, kai vaikų prie stalo turi nesigirdėti, tėvo žodis paskutinis, ranka sunki ir pan. Seni „auklėjimo“ būdai atsidūrė anapus įstatymo, o tuos, kurie pamėgintų juos toliau praktikuoti, greitai sustabdytų patys vaikai ir visuomenė (pavyzdžiui, darželis ar mokykla). Kritus tokiems auklėjimo stulpams, kaip vaiko (ir moters) paklusnumas bei autoritarinis valdymas, liko vakuumas. Tapo nebeaišku, kaip prisiimti tėvų atsakomybę, auklėti ir ugdyti vaikus, bet nenaudoti tradicinių būdų ir priemonių. Įrankiai atimti, o pareigos juk niekur nedingo.

Lengva pasakyti – auklėti savo autoritetu. Ar gali žmogus būti amžinai teisingas ir idealus? Ar išmoko norvegai būti gyvais auksiniais teigiamais pavyzdžiais savo vaikams nuo 1972 metų, kai oficialiai uždrausta naudoti fizines bausmes?

Norvegijos tėvams šis klausimas buvo labai aštrus prieš kelis dešimtmečius. Buvo priimtas įstatymas, draudžiantis fizines bausmes ir bet kokią prievartą prieš vaikus. Nemažai įtakos tam turėjo ir moterų išlaisvėjimas. Laisvos, savarankiškos moterys, pačios priimančios sprendimus, negrįžtamai pakeitė ir vyrų gyvenimus. Šiandien norvegų šeimos realybė yra kitokia.

Kaip norvegai auklėja vaikus dabar, pasiteiravau Norvegijoje gyvenančių lietuvių, bei pačių norvegų.

Hans Holter Solhjell, terapeutas ir pedagogas, Jespero Juulio mokyklos Norvegijoje direktorius, mano, kad vienas iš svarbių dalykų, kuriuos reikia suprasti yra tai, kad norvegai iš prigimties yra linkę vengti konfliktų. Kaip ir kiti jie nemėgsta kitokių, bet ne dėl smerkino, o nesupratimo ir didelio atsargumo. Ten kur nėra bendro supratimo, konfilktai juk kyla lengviau. Norvegai taip pat yra gana konservatyvūs ir sunkiai įsileidžia naujoves. Taigi, turime tokį įdomų derinį. Ramus, vadinamasis šiaurietiškas charakteris, kai nėra įpasta atvirai demonstruoti savo emocijas. Pridėkim atsargumą, lėtumą ir norą bet kuriuo būdu išvengti susidūrimo, konfliktų. Štai ir gausime gana tipišką vaizdą – mažai impulsyvių sprendimų, aiškios normos ir gana nuoseklus jų laikymasis. Maža erdvės kūrybiškumui? Dažnas kūrybiškas ir kiek laisvanamiškas, energingas žmogus jums pritartų: mažoka. Ir naujieji auklėjmo stulpai – ribų nustatymas bei konfliktų sprendimas. Susidaro įspūdis, kad šio dvi kategorijos tapo esminės ir apie jas sukasi šiuolaikinis vaikų auklėjimas. Apie ribas ir jų valdymą kalbama jau nuo pirmųjų darželio metų, nuolatos pasirodo straipsniai šia tema, paskaitos darželuose, o konfliktų sprendimo įgūdžiai yra labai populiari seminarų tema tiek pedagogams, tiek ir tėvams. Visgi, jei norvego paklausite, kaip geriausiai spręsti konfliktą, jums atsakys, kad geriausia yra neleisti konfliktui kilti. Jei kyla grėsmė, siūloma ieškoti kompromiso, tai yra varianto, kai visi yra mažiausiai nepatenkinti. Išgirdę posakį „visiems neįtiksi, visiems gerai nebus“ daugelis norvegų purto galvas ir yra tikri, kad visitek egzistuoja galimybė, kuri bent minimaliai tinka kiekvienam. Ekspresyvesniam žmogui ir vėl gali pasirodyti, kad tokie vadinamieji kompromisiniai sprendimai iš tiesų niekam nėra geri – ir tai tiesa. Dėl taikaus sanbūvio norvegai yra linkę paspausti savo konforto ribas. Nepritarimą jie dažnai reiškia tylėjimu. Pedagogai gal kiek realistiškiau vertina galimybes išgyventi be konfliktų. Jie susiduria dažniau ir todėl drąsiau imasi aktyvaus vaidmens spręsti konfliktą, o tai reiškia tą patį jau minėtą kompromisą.

Auklėdami vaikus norvegai laikosi vadinamojo autonomijos palaikymo principo. Jie stengiasi leisti vaikams spręsti ir veikti savarankiškai tiek, kiek tai yra įmanoma ir nuo ankstyvo amžiaus. Vaikas turi jausti, kad jis sprendžia savo gyvenime, o ten kur dar negali spręsti-  dalyvauja sprendime. Tais atvejais, kai prisiima atsakomybę ir nusprendžia tėvai, vaikas turi teisę į išsamų paaiškinimą, savo nuomonės išsakymą ir diskusiją. Net ir norvegiškoje darbo aplinkoje pastebėsite šiuos elementus. Diskusijų ir aptarimų yra labai daug. Sprendimą stengiamasi šlifuoti tol, kol nebelieka pasipriešinimo galutiniam rezultatui. Kiekvienas turi teisę pasisakyti ir būti išklausytas. Ar į tai bus atsižvelgta? Ar bus peržiūrėtas sprendimas? Gal ir ne. Tiek, kiek įmanoma nekenkiant kolektyvui. Nors ir labai individualistinė visuomenė, tačiau bendrais klausimais laikytis daugumos ir silpniausiųjų balso teisių norvegai išmoksta dar visai maži.

Kantriai mokomi vaikai ir nepasakyti kažko, kas gali žeisti kitą. Šia tema ir mokykloje vaikai rengia projektus, ir darželyje žaidžia vaidmenų žaidimus, turi įvairių programų, kurios padeda suvokti jausmų ir emocijų prigimtį, atpažinti, gerbti ir tausoti jas. Taip pat ir priimti kitą, kitokį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visada tas kitas yra priimamas visa širdimi, tačiau elgtis korektiškai („politiškai teisingai“, kaip kaetias pavadinama) norvegai būna jau gerokai pramokę jau apie 11-13 metus.  O darželis išleidžiantis vaikus į mokyklą savo vertinimuose mokytojams daug dėmesio skiria vaiko socialiniams įgūdžiams: mokėjimas bendrauti, paguosti, empatija, rūpinimasis draugu. Dar svarbus yra savarankiškumas, sugebėjimas orientuotis savo daiktuose, artimoje aplinkoje ir klausyti bendrų norodymų. Štai šiuos visomeninius kalnelius įveikęs vaikas yra laikomas pasirengęs mokyklai.

Alina Wiese, psichologė-psichoterapeutė, dirbanti su paaugliais ir vaikais bei Norvegijoje gyvenanti jau 7-erius metus, pritaria, kad ribų nustatymas yra svarbi norvegiško vaikų auklėjimo dalis. Alina sutinka su Hanso iškelta mintimi, kad nustatydami vaikams ribas, tėvai stengiasi išvengti kofliktų. Nustatytose ribose vaikui viskas leidžiama, bet į ribų laužymą tėvai žiūri labai rimtai. Kartais sakoma, kad Norvegijoje vaikams viskas galima, bet tai netiesa. Vaikams daug kas yra leidžiama, galbūt daugiau nei lietuviams įprasta. Jei galima nedrausti, tai ir nedraudžiama, tačiau apribojimų yra, ir jie yra labai aiškiai išdėstomi. Galima yra viskas, kas neuždrausta.

Lietuvių šeimos, Norvegijoje auginančios vaikus, taip pat ir mūsų šeima, pastebi, kad norvegiškame auklėjime yra, kaip čia teisingiau įvardinti, labai daug kalbėjimo, tarimosi ir diskusijų, kitaip tariant žodžių. Galbūt mažoka veiksmų. Ypač, jei kalbėsime apie paauglius, galima stebėti, kaip elgesys tampa sunkiai kontroliuojamas, tolerancija lyg ir peržengia protingumo barjerą. Lietuviams, tarp jų ir man, atrodo kad bręstantys ir savo kūno pokyčiuose pasimetę paaugliams nepakenktų tvirtesnė suaugusiųjų ir tėvų pozicija, sudraudimas. Aišku, gerai, kad yra pastangos kalbėtis, bendrauti, suprasti, tačiau paaugliai neretai yra visai nelinkę daug pasakotis. Galbūt nepakenktų trumpai, bet aiškiai sudėti taškus ant i, elgtis griežčiau. Visgi, tai sudėtinga įvykdyti Norvegijoje, nes apinka elgiasi nuosaikiai. Jei vaikas matys, kad jo tėvai yra kur kas griežtesni, aštriau reaguoja į tam tikrus nusižengimus, jis jaus, kad jo atžvilgiu tai nesąžininga. Jis bus teisus, kad yra išskirtinai auklėjimas, ir tai paaugliui tikrai nėra pliusas. Tokia situacija sukurs tarp vaiko ir tėvų atstumą, nesupratimo ir nuoskaudos prarają. Niekas to nenori pačioje jautriausioje vaiko brendimo fazėje, kai gerą ir artimą ryšį išlaikyti yra būtina ir kartu labai sunku, nes aplinka ir draugai vaikui reiškia be galo daug.

Patys Norvegijos lietuviai-paaugliai, paklausti, koks yra norvegiškas auklėjimas ir ar jis skiriasi nuo lietuviško, sako nematą ypatingo skirtumo. Galbūt tik tai, kad norvegai nejaučia jokios baimės suaugusiųjų atžvilgiu. Tai ypač pastebima mokykloje, kur mokytojui jie sako „tu“ dėl kalbos ypatumų, o taip pat drąsiai išsako savo nuomonę, pageidavimus bei kritiką. Turėkime galvoje, kad kritika – tai nėra užgauliojimas ir „šokimas į akis“,  bet mandagus savo pozicijos išsakymas. Jaunuoliai yra drąsesni ir laisvesni – pritariu ir aš, atsimindama mūsų kartos mokyklos laikus ir dabar jau turbūt mažai kam žinomą kreipinį „tamsta mokytoja“.

Vieno iš didžiųjų norvegų poetų Henriko Wergelando tėvas Nikolajus 1808 m. parašė auklėjimo vadovėlį, vadinamąją Hendrikopediją. Nikolajų Wergelandą įkvėpė prancūzų filosofas Rousseau, kuris teigė, kad žmogus turėtų ugdyti vaiko prigimtines galias bei interesus, o ne spausti vaiką pagal suaugusiųjų suvokimą. Šios auklėjimo filosofijos pėdsakus matome ir šiandien, didžioji dauguma norvegų tėvų sutiks su šia pozicija. Individas yra centre ir turi būti ugdomas asmeniškai ir socialiai – mūsų bendruomenės ir visuomenės labui. Norvegijos dienraščio apžvalgininkas Assad Nasir teigia, kad „tai yra individualizmo ugdymas, bet ne egoizmas. Yra svarbus skirtumas, kuris yra dažnai neteisingai suprantamas, kai kalbame apie tėvystę įvairiose kultūrose“.

Žurnalas Mažylis. 2016 liepa