Nedidukė Lietuva, Europos vidury ir kaimynų apsupty, visada turėjo ir turės daug mišrių šeimų. Didžioji Lietuva, emigracijos būdu pasklidusi po visą pasaulį, augina gausų būrį vaikų, kurie sava – gimtąja – vadina ne tik lietuvių, bet ir dar vieną ar kelias kalbas. Dvikalbiai. Ką gi, manoma, kad pasaulyje jų daugiau negu vienakalbių. Tik… dalis jų neišnaudoja savo dvikalbystės. Kodėl?

Tai vadinamoji receptyvinė dvikalbystė (angl. receptive bilingualism), anksčiau vadinta pasyviąja, o dabar lyg ir nėra vienigai priimto termino. Dvikalbystė ar daugiakalbystė, laimei, jau nebelaikoma kalbos ar vystymosi sutrikimu. Per paskutiniuosius 15 metų daugiakalbystė buvo intensyviai tyrinėjama ir mokslinių rezultatai apvertė požiūrį į šį fenomeną. Vis dažniau skaitomeir girdime apie dvi(daug)kalbystės bei multikultūriškumo privalumus. Tyrimai rodo, kad dvikalbiai (taip pat ir daugiakalbiai) pasižymi ankstyvu abstrakčiuoju mąstymu, didesne empatija, lenkia bendraamžius kognityvinėje srityje ir natūraliai išsiugdo aukštesnį emocinį intelektą, o taip pat lengviau išmoksta naujų užsienio kalbų.

Tėvai dažnai palankiai žiūri į dvikalbystę ir stengiasi, kad vakai gerai mokėtų visas jiems svarbias kalbas. Deja, šios pastangos nevisad būna vaisingos. Dažnas vaikas, peržengęs savo pirmojo dešimtmečio slekstį, vieną iš gimtųjų kalbų visai atstumia ir vengia vartoti, o jaunesnio amžiaus dvikalbio viena kalbų dažnai gerokai šlubuoja. Kaip liūdna!

Nenuleiskite rankų! Nereikia pykti ant vaiko ar kaltinti savęs. Tai vadinama pasyviaja dvikalbyste, ypač kai kalba eina apie mažesnius vaikus, prastokai kalbančiuss viena iš kalbų (dažniausiai mažumos). Reikia suprasti priežastis – tai pirmasis žingsnis.

 

Kodėl vaikų dvikalbystė tampa pasyvi?

Yra keturios pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikai renkasi vieną kalbą ir nenori kitos.

1. Trūksta arba visai nėra realaus kalbos poreikio

Vaikas žino, kas šeimoje jį supras ir daugumos kalba. Nors mama ir kalbina jį savo kalba, bet juk net dvimečiui aikivaizdu, kad, pavyzdžiui, darželyje ar telefonu ji puikiai susikalba ir kitaip. Vaiko draugai, jam svarbūs asmenys kalba daugumos kalba? Vadinasi, jis neturi pagrindinės priežasties, dėl kurios išmokstama ir vartojama kalba – komunikacinės. Kalba skirta visų pirma tam kad pasakytume, ką norime, ir suprastume kitus, o ne mylėti tėvynę, protėvius ar pamaloninti vieną tėvų.

Ką galima daryti:

1. Sukurti poreikį galima panardinant vaiką į norimą kalbinę aplinką, kur kitaip jis nesusikalbės (full immersion);
2. Organizuoti bendravimą su giminėmis, ypač bendraamžiais;
3. Vienakalbės stovyklos – gali būti gimtinėje arba ne;
4. Susirašinėjimo draugai, skype-draugai;
5. Knygos ir filmai – ta kalba arba tos šalies.

 

2. Silpnas kalbos lygis ir siauras žodynas

Jei vaikas kalba nelabai gerai, natūralu, kad jis bando pereiti į jam patogesnę kalbą. Kai trūksta žodžių, sunku išreikšti savo mintis, pokalbis tampa ne malonus, o varginantis. Taip atimamas bendravimo džiaugsmas – pagrindinė priežastis, dėl kurios žmogus ieško kontakto su kitu žmogumi.

Ką galima daryti:

1. Padeda bendravimas su mažumos diaspora. Tai vadinamasis būtinas skausmas (Necessary pain), tačiau atsiranda draugai, o kartu ir vystosi kalba. Ir gan sparčiai!
2. Sekmadieninė mokyklėlė, privačios pamokos arba distancinis mokymas;
3. Galvokite garsiai, kai aplink vaikai!

 

3. Trūksta nuoseklumo ir disciplinos

Daugumai šeimų pasiteisina metodas „vienas žmogus – viena kalba“ (OPOL). Taip pat geras yra rekomenduojamas Francois Grosjean „namų kalbos“ variantas, kai namie visi šeimos nariai pasirenka kalbėti mažumos kalba. Tačiau juos reikia naudoti nuolatos, nedaryti nepagrįstų išimčių. Taip pat svarbu ir patiems tėvams stengtis išlaikyti kalbą „švarią“, nekaišioti kitos kalbos žodžių ir nemaišyti kalbų.

Ką galima daryti:

1. Sukurti įpročius, pvz. tos kalbos filmas sekmadienio rytą po pusryčių;
2. Laikytis nuoseklios tvarkos: pvz viena knyga per savaitę/rašinys per mėnesį ir tt;
3. Atrasti kasdienių, mažų ritualų norima kalba (pvz. pasaka preš miegą).

 

4. Bendraamžių spaudimas ir trūksta pasididžiavimo savo kalba/identitetu

Socialinė stigma, neigiami stereotipai yra nelengvai įveikiama net suaugusiajam, ką jau kalbėti apie vaiką. Jei norima kalba, kultūra daugumos aplinkoje yra vertinama menkai arba net negatyviai, yra niekinantis požiūris, vaikui bus labai nelengva ją priimti. Čia reikia supratingumo ir jokiu būdu nespausti vaiko, nes spaudimas iš dviejų pusių griauna vaiko tapatybę bei gali tapti tiesiog nepakeliamas.

Ką galima daryti:

1. Pavyzdys – tėvai, tai esminis pasididžiavimo savo tautybe šaltinis;
2. Inicijuoti entuziazmą aplinkoje (pvz. pasikalbėti mokykloje ar darželyje);
3. Svarbus amžiaus tarpsnis yra 10-11 metų – atsiranda didžiausias priešinimasis ir noras pritapti prie bandraamžių. Būtina pagarba ir pripažinimas, kad tai jau nebe vaikas.

Kas gali įkvėpti ryžto

Verta atsiminti, kad pasyvioji dvikalbystė – tai vis dėlto dvikalbystė. Vaikas turi žodžių ir supratimą apie kalbos gramatiką bei sintaksę. Jei pastangos išlaikyti kalbą nesiliaus, vieną dieną kalba subręs ir sprogs. Kantrubė ir nuoseklumas – jūsų burtažodžiai.

Verta žinoti, kad tikraisiais bilingvais tampama iki 6-8 m, ty iki išmokstant skaityti ir rašyti. Vėliau toks natūralus gebėjimas įsisavinti (kaip sakoma, įtraukti su motinos pienu) kalbą dingsta, jį pakeičia mokymasis (kaip suaugusiojo). Žinoma, tai individualu, amžius tik orientacijai.

Galbūt verta susimąstyti, ar vaiko kalbos raida nėra sutrikusi. Tai nesusiję su dvikalbyste, kaip rodo daugybė tyrimų. Atsilikimas įtariamas tada, kai nė viena iš kalbų nesiekia tokio išsivystymo lygio kaip bendraamžių. Tuomet yra specialių priemonių, kaip palaikyti silpnesnę ir vystyti stipresnę kalbą. Svarbu nesusigąsti ir drąsiai kreiptis specialistų pagalbos. Daugelis problemų yra išsprendžiamos.

Verta nepamiršti, kad identiteto klausimas iškyla visiems dvikalbiams. Labai dažnai multikultūrinis, multikalbinis kontekstas sukelia mažiau klausimų/problemų nei augimas tarp dviejų kultūrų ir kalbų. Rinktis iš dviejų psichologiškai yra sunkiau, o pasirinkimo visada esama. Čia kalbama apie vidinius sunkumus, o šiaip vaikas nesunkiai įsisavina net iki penkių kalbų.

Svarbiausia yra mėgautis laisvu bendravimu su vaiku ir artumu – kokia kalba tai vyksta vis dėlto yra antraeilis dalykas.

 

Šaltiniai

Centeno, Olena. 4 Reasons Why Your Child Is Passive Bilingual. bilingualkidsrock.com

O’Malley-Keighran, Dr. Mary-Pat, Dr. Early Bilingual Language Development: Facts and Fictions. multilingualparenting.com

Protasova, Ekaterina. Helsinki University, Finland. Как языки формируются, когда их – два? www.gramota.ru

Grosjean, Francois. The extent of bilingualism. In Grosjean, F. (2010). Bilingual: Life and Reality. Cambridge, MA: Harvard University Press.