Kadais gavau pasiūlymą iš leidyklos ir nudžiugusi užsimojau parašyti knygą, kuri būtų lyg žemėlapis naujakuriams Norvegijoje. Vis dėl to nutariau, kad nepakanka nei norvegų kalbos bei literatūros studijų bei meilės Norvegijai, nei tuomet šešerių pragyventų Osle metų, nei rašytojos sėdimosios. Suabejojau, kad tai, ką manau supratusi, galima guldyti į knygą ir dar pakišti po savo vardu ir pavarde. Kitaip tariant, neišdrįsau. Apsiribojau tuo, kad savo mintis išsakiau vienam iš knygos idėją įgyvendinusių autorių Zigmui Jurevičiui. Toliau – knygos antroje dalyje, prie specialistų patarimų, esantis žurnalisto tekstas. Ir nuoroda į santrauką, kuri buvo publikuota portale “Lietuvos rytas“.    

Lietuvė Lina Baltrukonienė – daugiavaikė mama. Tačiau drauge ji – ir rinkodaros specialistė, ir vertėja, o nuo praėjusio pavasario – ir Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė. Sakytume – tikra devyndarbė, tačiau pati Lina nieko fenomenalaus savo pareigų gausybėje nemato.

„Būna, kad paroje pritrūksta valandų, bet dažniausiai kažkaip suspėju. Svarbiausia nepamiršti džiaugtis gyvenimu“, – juokėsi moteris.

Oslo lietuvių bendruomenės vadovė išsamiai papasakojo ne tik apie jos atstovaujamos organizacijos veiklą, bet ir iššūkius, su kuriais susiduria Norvegijos sostinėje įsikūrę tautiečiai. Dažnos problemos aktualios ir kituose šalies regionuose išsibarsčiusiems lietuviams. Kur dirbantiems tėvams leisti mažametį vaiką, kaip bendrauti su mokykla, ką būtina žinoti apie norvegišką švietimo sistemą, kuo ji skiriasi nuo lietuviškosios?

Su Lina, auginančia tris vaikus, aptarėme ir vieną skaudžiausių pastaraisiais metais emigrantams kylančių problemų – Norvegijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos veiklą bei mūsų tautiečių santykius su šia organizacija. Ar „Barnevernet“ iš tiesų – beširdis drakonas, besikėsinantis dėl menkiausios priežasties atimti mūsų vaikus? O gal atvirkščiai – užuovėja visiems skriaudžiamiems mažamečiams bei patikimas pagalbininkas auklėjimo sunkumų patiriantiems tėvams? Kodėl dešimtys lietuvių šeimų su vaikais pabėgo iš Norvegijos? Kaip elgtis, kad netektų pasekti nelaimėlių pėdomis, kokių jų klaidų nekartoti. Apie visą tai ir dar daugelį aktualijų pasikalbėjome su L.Baltrukoniene.

1. Bendruomenė ir įvaizdis

 

– Lina, pradžiai prisiminkite, kaip atsidūrėte Norvegijoje?

– Čia gyvenu septynerius metus. Iš pradžių Vilniuje įstojau ir baigiau lietuvių – norvegų kalbų studijas. Jas tęsiau Oslo universitete. Studijavau ir literatūrą. Esu išvertusi dvi knygas. Pastaroji buvo Tore Renberg romanas. Baigusi studijas šiek tiek atitrūkau nuo šios srities. Ėmiau dirbti rinkodaros srityje, baigiau ekonomikos ir vadybos studijas. Tad didžiąją gyvenimo dalį dirbu šioje srityje. Pastaruoju metu darbuojuosi kartu su savo vyru įmonėje, kuri dirba vaikų žaidimo aikštelių bei sporto įrangos srityje.

– Esate lietuvių bendruomenės Osle pirmininkė – ar tai atsakingos pareigos, tarsi antrasis ar net pagrindinis darbas, ar vistik labiau formali, visuomeninė pozicija?

– Pareigos tikrai atsakingos, bet visuomeninės. Turiu pagrindinį darbą rinkodaros srityje, ten dirbu visu krūviu. O bendruomenei skiriu laisvalaikį. Esu užsidegusi šia veikla, bet turiu tris vaikus, tad tenka dalinti dėmesį, o tai, žinoma, nėra paprasta. Kita vertus, mane papildomai motyvuoja tai, kad tos veiklos yra ir mano čia augančių vaikų labui.

Lietuvių bendruomenė Osle susikūrė 2001-aisiais, buvo pirmoji Norvegijoje. Tada ji vadinosi Norvegijos lietuvių bendrija. O pernai įsikūrė Norvegijos lietuvių bendruomenių taryba NLBT, suvienijusi visas šalies lietuvių bendruomenes, ir NLB tapo OLB – Oslo lietuvių bendruonmene. OLB įeina į NLBT sudėti, o aš esu NLBT valdybojeą, kuriai pirmininkauja Gediminas Karoblis iš Trondheimo lietuvių bendruomenės „Baltai“. Jis, beje, yra tapęs ir pasaulio lietuvių bendruomenės tarybos nariu.

– Kuo gyvena Oslo lietuvių bendruomenė?

– Oslo lietuvių bendruomenė, kaip įprasta Norvegijoje, yra savanoriška organizacija. Visi septyni mūsų valdybos nariai dirba neatlygintinai. Už pinigus samdome tik mūsų įsteigtos sekmadieninės lietuviškos mokyklos personalą.

Mūsų bendruomenės veikla nukreipta ne tik į Oslą, bet ir jo aplinkinį regioną Akershus, įskaitant miestelius ir kaimelius. Mus galima rasti tinklapyje lietuva.no arba socialiniame tinkle „Facebook“. Ši paskyra – viena lankomiausių, turinti apie 3 tūkst. prenumeratorių. Visoje Norvegijoje yra apie 40 tūkst. lietuvių. Tiesa, tai – oficialiai registruoti mūsų emigrantai. Realus skaičius yra gerokai didesnis. Žinoma, yra laikinų emigrantų, kurie atvyksta, padirba ir išvažiuoja. Į statistiką nepatenka ir tie, kurie, nors dirba Norvegijoje, oficialiai registruoti, kaip dirbantys Lietuvos įmonėje, ir atvykę į ilgalaikę komandiruotę. Esu girdėjusi minint, kad lietuvių Norvegijoje gali būti apie 60 tūkst.

– Ar lietuviai aktyviai dalyvauja jūsų organizacijos veikloje? O gal kaip tik atsiriboja, tarsi norėdami save labiau sutapatinti su tikraisiais norvegais?

– Žinant minėtus skaičius, sunku kalbėti apie visus tautiečius. Kai kurie jų labai noriai dalyvauja bendruomenės veikloje, kai kurie – atvirkščiai – atsiriboja. Yra nemažai tokių, kurie stengiasi susitapatinti su norvegais, bet drauge neatitrūksta nuo lietuviškosios savo dalies. Paprastai po kurio laiko žmonės jau ima galvoti apie išėjimą į visuomenę, mėgina socializuotis, užsuka į lietuvišką mokyklą ir pan. Sakyčiau, kad lietuviška mokykla labiausiai suvienija bendruomenę. Ar leisti vaikus į lituanistinę mokyklą brangus malonumas? Iš pradžių, kai joje dirbo tik savanorės, ji apskritai buvo nemokama. Atsiradus apmokamiems darbuotojams, ji tapo mokama. Bet tai nėra brangu. Mokyklėlės lankymas kainuoja maždaug tiek, kiek Norvegijoje reikia mokėti už vidutinį papildymo ugdymo būrelį. Mes stengiamės, kad tai kainuotų mažiau, bet kaina priklauso ir nuo to, ar turime papildomų paramos šaltinių.

– Kokius klausimus tenka spręsti vadovaujant šiai organizacijai?

– Lietuvių bendruomenė (OLB) pirmiausia turėtų vykdyti veiklas, kurios padėtų puoselėti lietuvybę. Tokias kaip kultūros renginiai, spektakliai. Taip pat norime padėti lietuviams, atstovauti jų interesams, suteikti informaciją. Iki šiol tai darydavo tik mūsų šalies ambasada. Tačiau tai –  oficiali institucija, kartais nežinanti visų niuansų, su kuriais susiduria žmogus ar šeima atvažiuojantys gyventi į naują šalį. Ambasada gali padėti  atsinaujinti pasą, susitvarkyti kelionės, santuokos, vaiko gimimo dokumentus. Žinoma, jie stengiasi padėti kuo gali, tačiau ambasadoje dirba diplomatai, kurie savo kadenciją čia gyvena savo pasaulyje, kur nebūtinai reikia vesti vaikus į mokyklą, darbintis ir dirbti šalies įmonėse. Ambasada – oficiali Lietuvos struktūra. Natūralu, kad jie nežino daugelio kasdienių dalykų. Tiesa, pabrėžčiau, kad atėjus naujajai ambasadorei Izoldai Bričkovskienei, ambasadadaug kam stengiasi padėti.

Taip pat drauge su norvegiška organizacija „Voksne for barn“ („Suaugę vaikams“), įsteigėme konsultacijų linija lietuvių tėvams, kad jie galėtų sužinoti apie vaikų teises, visą galiojančią tvarką. Jos tikslas  suteikti pagalbą tėvams.

Labiausiai mes rūpinamės kultūros renginiais. Tokiais kaip Poezijos popietė Motinos dienos proga ambasadoje, kasmetinės Baltijos kino dienos, kurias mes rengiame kartu su latviais ir estais, Lietuvos kultūros dienos..  Rengiame lietuviškų kino filmų premjeras, kviečiame teatro trupes spektakliams, organizavme ne vieną lietuvišką koncertą su Lietuvos atlikėjais, lietuviškas muges, kalėdines bei velykines šventes suaugusiems ir vaikams. Taip pat siekiame parodyti Lietuvos kultūrą, lietuvių, kuriančių Norvegijoje, darbus. Šiemet bus surengta trijų lietuvių fotomenininkų paroda Osle.

Taip pat vysta aktyvi sporto veikla. Veikia krepšinio, nardymo, bėgimo komandos, yra nemažai sportinių renginių, populiarūs maratonai, žygiai, žvejo taurės. Esame organizavę slidinėjimo (slalomo) kursus vaikams. Žinoma, ir įvairias rungtynes susirinką lietuviai tradiciškai žiūri drauge.

– Papasakokite plačiau apie Oslo sekmadieninę lituanistinę mokyklą?

– Mokykla ‚Gintaras‘, kadaise įkurta dar NLB (Norvegijos lietuvių bendrijos, vėliau pervadintos į Oslo lietuvių bendruomenę) prasidėjusi 2001 m. nuo  savanoriškų užsiėmimų su keliais vaikais, išaugo iki aštuoniasdešimt ir net beveik šimto vaikų 2015m. Tad tapo sudėtinga viską spėti vien savanorių jėgomis. Taip atsirado vadovė ir penkios mokytojos.

Mano visi vaikai ją lankė ir du lanko dabar. Tad labai norėčiau, kad tas projektas vystytųsi ir augtų. Nors ir dabar mes esame viena didžiausių mokyklų Norvegijoje. Beje, jau priimtas nutarimas, kad atkuriamas lietuvių kalbos, kaip antrosios užsienio kalbos egzaminas. Anksčiau vaikai gimnazinėse klasėse turėjo tokį pasirinkimą, o nuo 2016 m pavasario ir vėl turės šią galimybę. Švietimo direktoratas motyvuodavo, jog nėra specialistų, kurie galėtų parengti egzaminų užduotis ir tikrinti darbus. Praėjusi valdyba išsiuntė užklausas, dėl egzamino atkūrimo. Norvegai ėmėsi veiksmų, ėmė ieškoti specialistų ir netrukus jų surado pakankamai. Tad jau kitą pavasarį bus galima laikyti lietuvių kalbos egzaminą! Tai nereiškia, kad mūsų gimtosios kalbos egzaminą galės rinktis laikyti tik lietuviai. Tokią galimybę turės bet koksmoksleivis. Tačiau, žinoma, tai labiausiai naudinga bus lietuvių vaikams.  Pasirinkę šį egzaminą mūsų vaikai, tikėtina, išlaikys,  labai gerais pažymiais. Tokiu būdu galima pasiekti geresnio vidurkio, leisiančio įstoti į norimą aukštąją mokyklą. Tokia vyresnių vaikų motyvacija labai reikalinga lituanistinei mokyklai Žinome, kad vaikams sulaukus ankstyvosios paauglystės – apie 1ą -13 metų, susilpnėja noras mokytis lietuvių kalbos. Mums tenka ieškoti visų įmanomų motyvacijos priemonių, kad vaikas to neapleistų ir matytų šių nelengvų studijų prasmę.

– Kiek reikšmės ir laiko skiriate kontaktų su vietos valdžia, pareigūnais, bendruomenėmis užmezgimui ir palaikymui?

– Kaip jau minėjau, mūsų veikos viena svarbiausių krypčių – išlaikyti lietuvybę, vaikus išmokyti lietuvių kalbos, supažindinti su mūsų šalies istorija ir kultūra. Kita kryptis: apie mūsų kultūrą pasakoti norvegams. Tarkime, tos pačios kultūros ar filmų dienos yra skirtos ne tik lietuviams, bet ir vietos gyventojams. Ne veltui visi filmai demonstruojami su angliškais subtitrais, o Baltijos filmų dienų renginio kuratorius yra buvęs ilgametis Norvegijos kino instituto direktorius.

– Kaip norvegų valdininkai ar paprasti žmonės žiūri į lietuvių bendruomenę, kaip organizaciją? Koks Norvegijoje yra lietuvių įvaizdis, juk net mūsų spaudoje neretai dominuoja neigiamas emigranto portretas: apsivogė, nusikalto, apgavo?

– Lietuvių įvaizdis nebus neigiamas tuomet, kai Norvegijos žiniasklaidoje greta žinučių apie mūsų tautiečių nusižengimus, bus pateikiama informacija apie mūsų parodas, filmus ir pan. Kitaip tariant, turi būti pasiektas teigiamos ir neigiamos informacijos balansas, o ne vien blogų žinių srautas.

Pamenu, kai tapau valdybos nare kaip tik pasirodė siaubingos istorijos apievaikų teisių apsaugos tarnybą. Tada kreipiausi į Švietimo direktoratą, vaiko ir jaunimo reikalų departamentą, kelias visuomenins organizacijas siūlydama pradėti šviečiamąją veiklą, kad žmonės žinotų kaip elgtis iškilus problemoms. Iš pradžių reakcija buvo tokia, kad esą mes esame per maži, kad būtume svarbūs. Tačiau mes, lietuviai, esame trečia pagal dydį tautinė bendruomenė Norvegijoje! Pirmauja švedai, kurie norvegams yra gana artimi ir net nelaikomi svetimšaliais. Tad mes esame netgi antri po lenkų. Kai pasakai skaičius, pasikeičia ir norvegų požiūris. Jie supranta, kad mes esame didelė jų visuomenės dalis. Čia gimsta nemažai mūsų vaikų, jie eina į darželius, mokyklas ir kažkada taps suaugusiais Norvegijos gyventojais. Beje, pati Norvegija nėra tokia jau didžiulė, tad ir mūsų rūpesčiai jiems nėra tokie jau nesvarbūs. Tiesiog dažnai jų valdininkai, oficialūs atstovai paprasčiausiai nežino mūsų problemų. Tarkime, visos istorijos apie atimamus lietuvių vaikus plačiai aptarinėjamos Lietuvos spaudoje, o vietinėje žiniasklaidoje jų beveik nėra. Tad natūralu, kad norvegai net nesuvokia tų problemų masto. O kai sužino daugiau, net išsižioja iš nuostabos. Kartais valdininkai būna šokiruoti, kad pas mus taip negatyviai galvojama apie Norvegiją. „Oho! Kaip taip gali būti?“ – stebisi jie.

– Ar visame tame sraute yra ir teigiamų atsiliepimų apie lietuvius, kaip darbščius, nagingus specialistus?

– Be abejonės, yra ir nemažai. Tiesa, kai pasiūliau Norvegijos žiniasklaidai parašyti apie lietuvių sėkmės istorijas, apie tautiečius, kuriems Norvegijoje puikiai sekasi, kurie prisitaikė prie šitos šalies ir galėtų apie ją pasakyti daug gero, didelio entuziazmo nesulaukiau. Suprask, ši tema nebus populiari. O savo laimę atradusių lietuvių Norvegijoje yra labai daug. Ir sėkmingai karjerą darančių įvairių sričių specialistų yra daug. Turime medikų, mokslininkų, biochemikų, fizikųleidybininkų, inžinierių, pedagogų, laivybos, gamybos darbuotojų, statybininkų, dailidžių , netgi savo rašytoją. Nepažįstu nė vieno norvego, kuris būtų asmeniškai susidūręs su lietuviais ir vis tiek blogai apie juos atsilieptų.

– Grįžtant prie bendruomenės. Kokie jūsų organizacijos pagrindiniai pasiekimai, o kur – didžiausi iššūkiai, problemos?

– Sakykime taip, kai kinosalėn susirenka nemažas būrys norvegų, kai mūsų renginiai suburia daug lietuvių, kai maratonuose bėga net kelios lietuvių komandos aš didžiuojuosi,  kad esu lietuvė ir kad prie to prisideda OLB. Mūsų iššūkiai – daugiausia finansiniai. Norvegijoje viskas kainuoja nemažus pinigus. O mūsų finansavimo šaltiniai labai riboti. Turime nario mokestį,  retsykiais surenkame lėšų iš filmų premjerų. Tačiau iš esmės iššūkiai lieka. Ketiname rašyti projektus norvegiškiems fondams ir savivaldybėms. Iš jų yra galimybė gauti pinigų. Valdybos funkcija iš dalies ir yra užtikrinti lėšų, kad galėtume įgyvendinti šaunius projektus ir idėjas. Lietuvoje populiarus finansavimo šaltinis – Europos Sąjungos fondai. Mes tokios galimybės neturime, nes šalis nepriklauso ES. Mūsų mokyklėlė gauna lėšų iš Lietuvos švietimo ministerijos, remiančios lituanistines mokyklas užsienyje. Gauname ir pinigų, ir metodinės medžiagos. Kultūros ministerija su mumis nelabai draugauja, o  štai su Užsienio reikalų ministerija bendraujame.

2. Švietimas ir mentalitetas

 

– Norvegų ir lietuvių mentalitetas, tradicijos turbūt yra gana panašūs?

– Man atrodo, kad lietuviai ir norvegai nėratokie skirtingi kaip emigrantai iš Azijos ar, tarkime, Jungtinių Valstijų. Tačiau žinoma, skirtumų yra ir tarp mūsų. Sunku kategoriškai apibendrinti, tačiau pirmiausia į akis krenta, jog norvegai yra labai linkę laikytis taisyklių – tiek rašytų, tiek nerašytų. Pavyzdžiui, jeigu mokykla atsiuntė laišką, kad bus vienaip ar kitaip, taip ir bus. Tarkime, jei susirinkime tėveliai nusprendė per vaikų gimtadienius nedovanoti dovanų, brangesnių nei 100 kronų, tai gali būti tikras, kad visi taip ir elgsis. tai suteikia saugumo jausmą. Kitas dalykas, kuris man asmeniškai patinka čia, kadvisada žinau, kada prasidės ir baigsis renginiai. Jei pasakyta kad susirinkimą pirmą valandą pradėsime, o antrą pabaigsime, beveik galima pagal tai nusistatinėti savo laikrodį.

Kita vertus, tas „kvadratinis“ mąstymas ir smulkmeniškumas kartais glumina. Tarkime, penktadieniais valgome meksikietišką tako arba picą, o per vaikišką gimtadienį valgome dešreles. Ir taip gali tęstis metų metus. Jei paklaustumėme, kodėl negalima daryti kitaip, norvegas, ko gero, neatsakys. Taip jau įprasta ir tiek.

– O ar labai skiriasi mūsų šalių švietimo sistema?

– Vaikai Norvegijoje į mokyklą pradeda eiti nuo šešerių, o ne nuo septynerių metų kaip Lietuvoje. Tiesa, ta pirmoji klasė yra daugiau parengiamoji, paremta žaidimais, bet vaikas jau būna mokykloje ir pripranta prie kitokio režimo. Taigi,  pirmiausia septyneri metai pagrindinės mokyklos – „Barneskole“. Vėliau – dar trys metai aukštesnėje pagrindinės mokyklos pakopoje „Ungomskole“. O vidurinį išsilavinimą jaunuoliai pabaigia per dar trejus metus „Videregående skole“. Tad iš viso mokslas trunka metais ilgiau nei Lietuvoje – 13 metų.

– O kaip yra dėl ikimokyklinių įstaigų?

– Čia į darželį vaikus priima jau 9 mėnesių. Daug kas leidžia nuo 1-erių metų. Darželiai turi grupes nuo 1 metų iki 3. Ir nuo 3 iki 6. Lietuviams tai neįprasta, nes mūsų šalyje vaikus į darželį leidžiame tik nuo 3 metų. Ar esate girdėję, kad Lietuvoje vaikas į darželį būtų leidžiamas nuo 1 metų? O Norvegijoje tai normalu, įprasta. Tai susiję su tradicija, o ne pragyvenimo lygiu. Mes savo trečiąjį pagranduką išleidome į darželį vienerių, . Pamenu, labai išgyvenau ir svarsčiau, kaip čia bus. Juk jis – dar toks mažas! Kaip jam ten seksis.? Bet kai pamačiau, kaip vaikas ten jaučiasi ir kaip jis nori ten eiti, greitai pakeičiau požiūrį. Pamaniau, kodėl aš jį turėčiau laikyti namuose, kai darželyje yra draugai, žaislai, žygiai, ten jam smagu! Norvegiškuose darželiuose nėra šilto maisto. Lietuviams tai yra nesuvokiama. Aš maniau, kad mano vaikas net nemokės valgyti sumuštinio. Sakiau auklėtojoms, kad jam tikrai reikia košėsbuvau nunešusi bei sutarusi, kad ją išvirs. Per pirmas kelias dienas paaiškėjo, kad mano vaikas moka valgyti sumuštinius ir netgi nenori valgyti savo košės, o bando iš kaimyno atimti jo sumuštinį. Arba kitas neįprastas dalykas. Patys mažiausieji čia miega savo vežimukuose lauke. Nesvarbu, kiek lauke laipsnių. Ir išsimiega, beje, puikiai. Lietuviams tai gali iš pradžių sukelti šoką. Žodžiu, laiko persilaužti reikia, bet čia vaikai tikrai išgyvena (juokiasi. – red.).

– Ar skiriasi vaikų teisių ir pareigų samprata Norvegijoje ir Lietuvoje?

– Dažnai girdžiu šį klausimą, o taip pat teiginį,  kad Lietuvoje mažamečiai turi labai daug pareigų, o Norvegijoje jie gyvena  nejausdami ribų, pagarbos vyresniems, išvis be jokių įsipareigojimų. Taip, norvegų atžalos turi plačias teises. Visi žino, kad nevalia fiziškai bausti vaiko ar pan. Tai yra įtvirtinta įstatymuose, su kuriais auga jau ne pirma karta. Bet aš pastebiu, kad vaikai, čia laikosi taisyklių ir reikalavimų. Jie turi pareigas ir jas atlieka. Mažas trimetis vaikas, jeigu paskirtas atsakingu už kažkurią sritį, pvz, nuvalyti po valgio stalą, sutvarkyti  žaislus, tai pedagogai užtikrins, kad taip būtų padaryta. Tiesa, jie nebūnagriežti ar pikti. Jūs nepamatysite barant ar aprėkiant vaiką. Šnekama ramiai ir aiškiai, auklėjimui reikia rasti kitų būdų, nei kelti balsą. Žinoma, norvegai apskritai yra daug ramesni nei mes. Jie gali viduje virti, bet išoriškai to nepamatysi.

– Ar emigrantų vaikai turi teisę į nemokamą mokslą ir visas kitas panašias teises, kurios garantuotos Norvegijos piliečiams?

– Jei vaikas gyvena Norvegijoje ir yra registruotas šioje šalyje, jis turi visas teises nepriklausomai nuo tautybės. Vaikui be visų esminių teisių garantuojama vieta ir darželyje, ir mokykloje. Vidurinis mokslas yra nemokamas.

– Lietuvoje laikoma, jog privačiuose darželiuose, mokyklose suteikiamas geresnis išsilavinimas nei valstybiniuose. Ar pas jus skiriasi valstybinės ir privačios mokymo įstaigos?

– Yra visokių. Privatūs darželiai papildo valstybinius, nes pastarųjų tiesiog neužtenka. Čia veikia ir nedideli šeimyniniai darželiai. Tarkime, jeigu aplink namą yra pakankamai pievelės ir aš galiu įrengti žaidimų aikštelę, bei atitinku kelis kitus kriterijus, tai galiu antrajame namo aukšte gyventi pati, o pirmajame įrengti patalpas darželiui ir prižiūrėti vaikus. Tokio darželio įsteigimo procedūra kur kas paprastesnė nei Lietuvoje. Kartu išsprendžiama mažylių užimtumo problema. Privatus darželis kainuoja vos brangiau nei valstybinis, bet tas mokestis, vietiniais masteliais, nėra didelis – apie 2,5 – 3 tūkst. kronų. Sakyčiau, kad privatūs darželiai kai kuriais klausimais yra lankstesni ir paprastai mažesni.

Dėl mokyklų situacija yra kitokia. Jų yra pakankamai, tad privati mokykla gali steigtis tik tuo atveju, jei yra kitokia, siūlo kažką, ko nėra valstybinėje. Tarkime, yra Steinerio mokykla, atitinkanti  Lietuvoje žinomą Valdorfo metodiką, , krikščioniška gimnazija, taip pat yra katalikiška mokykla. Už mokslą privačiose mokyklose yra mokestis, bet jis didžiąja dalimi subsidijuojamas valstybės, tad nėra didelis.

– Ar aukštasis mokslas – taip pat nebrangus?

– Tiksliaisnepasakysiu, bet Norvegijoje studentai ima paskolas, kad susimokėtų už išsilavinimą. Stojamųjų egzaminų sistema, kiek žinau, yra panaši į Lietuvos, yra baigiamieji egzaminai, pagal kurių rezultatus ir priimama į aukštąją mokyklą. Jei neklystu, stojamiesji egzaminaiyra tik stojant į menų specialybes: dailę, muziką, aktorystę ir pan.

 

3. Vaiko teisių apsauga

 

– Pastaraisiais metais daug aistrų Lietuvoje kelia Norvegijos vaiko teisių tarnybos „Barnevernet“ veikla. Ar tai iš tiesų nusipelno tiek daug dėmesio?

– Ši tema, kaip karšta bulvė, pagriebiama ir vartoma kaip kas moka. Vaikai yra labai jautri tema. Jie labiausiai neapsaugota visuomenės dalis. Tad jeigu nukenčia vaikas, dėmesio tai situacijai negali būti per daug. Kalbėti reikia, tik galbūt nerėkti. Šioje srityje ir pasireiškia mentaliteto skirtumai, yra daug kultūrinio nesusikalbėjimo. Negalima to palikti ir pasakyti, na, jūs čia, tėveliai, patys kažkaip tvarkykitės. Juk nukenčia realūs vaikai. O antrą kartą išgyventi laimingesnės vaikystės jie negalės. Šeimos į Norvegiją atvažiuoja dažnai juk vaikų, stengiasi, aukojasi, dirba, kad vaikai turėtų geresnį gyvenimą. O paskui juos praranda. Tai – žiaurus paradoksas.

– Kiek lietuvių vaikų yra atimta, kiek probleminių šeimų stebima?

– Tai tikrai nėra masinis reiškinys. Labai tikslių skaičių apie stebimas šeimas nėra, bet tai – ne šimtai, o dešimtys šeimų. Žinoma, ir toks skaičius yra reikšmingas. Kontaktų su „Barnevernet“ turi nemažai šeimų, tačiau nebūtinai neigiamų. Ši tarnyba dažnai ir padeda. Finansiškai, patekti į darželį, kursais ar pan. Bet apie tuos teigiamus atvejus mažai kas kalba, žmonės gauna pagalbą ir gyvena toliau. Žodžiu, tarnyba gali ir padėti, ir apsunkinti gyvenimą. Vaiko teisių tarnyba yra viena iš dviejų institucijų, kurios gali įeiti į namus be leidimo. Kita – policija. Dažnai, jei kas atsitinka, „Barnevernet“ ateina su policija. Ir ši tarnyba gali imtis priemonių, tarp jų ir labai griežtų.

– Dėl ko kyla problemos su Vaiko teisėmis?

– „Barnevernet“, kaip ir bet kurioje kitoje sistemoje, yra įvairių darbuotojų: yra patyrusių, ir mažiau patyrusių, žmoniškesnių ir kitokių. Yra jauni žmonės, kurie tik baigę mokslus, pradėję dirbti. Jie išmano įstatyminę bazę, tarnybos taisykles, tačiau neturi savo gyvenimiškos patirties, nėra auginę vaikų ir t.t. Juk dėl vaikų auklėjimo gali būti idealistas, tačiau realybėje nusibalnoti nosį, pats augindamas įsitikinti, kad ne viskas pavyksta idealiai, teorija nuo praktikos kartais labai skiriasi. Tiesa, , kad dažnai darbuotojai neturi vadinamojo kultūrinio jautrumo. Jokios abejonės, kad jie negali pažinoti visų kultūrų, kurių atstovai atvažiuoja gyventi į Norvegiją – nuo emigrantų iš Somalio ir Afganistano iki Lietuvos. Tačiau jie mąsto, kad jei Norvegijoje daroma taip, vadinasi, taip ir turi būti. Jie nesupranta, kad kitoje kultūroje gali būti visai kitaip. Ir kad gal tas “kitaip” nebūtinai – blogiau. Pažiūrėkite, kaip vaikus augina ispanai, italai ar graikai –net vėlyvais vakarais vaikams leidžiama žaisti lauke, juos vedasi į renginius. Norvegai tai vertintų kaip vaiko nepriežiūrą, neatsižvelgimą į vaiko interesą. Sakyčiau, toks tiesmukas mąstymas norvegams kartais trukdo objektyviai įvertinti, ar, nepaisant kažkokių jų taisyklių neatitikimo, vaikas iš tiesu yra laimingas, prižiūrėtas.

Kita vertus, atėmus vaiką iš lietuvių, jiems reikia surasti globėjus, juos apmokyti, išlaikyti tą sistemą. globėjai prižiūrimi, jiems rengiamos stovyklos, mokymai. Manau, jeigu norvegai tiek investuotų į darbą su probleminėmis šeimomis turėtume daug geresnius rezultatus ir nesudraskytas šeimas. sistema, nors teoriškai yra teisinga, praktikoje turi savo trūkumų. Ir ne todėl, kad norvegai būtų kažkokie beširdžiai žvėrys ar ši valstybė – prasta. Tiesiog darbo emigrantų srautas  išaugo, o sistema nėra pasirengusi. Sistema turi keistis, prisitaikyti kartu su kintančia realybe, bet ji kol kas nesikeičia.

– Kokias klaidas daro lietuviai? Kokių patarimų tautiečiai privalo įsiklausyti, į kokius dalykus atkreipti ypatingą dėmesį?

– Mokykla ar darželis turi aiškius lūkesčius tėvų atžvilgiu. Informacijos jie prisiunčia gana daug. Galbūt kažkam atrodo, kad taimakulatūra ir net neskaito. Tačiau ten yra konkrečiai surašoma, ko norima iš tėvų. Kokie turi būti vaiko drabužiai, kokį maistą reiktų atsinešti, o kokio vengti, ko nederėtų daryti, o ką kaip tik reikėtų nuveikti. Į visus tuos nurodymus būtinai reikia atsižvelgti ir juos išstudijuoti. Jeigu tėvai nemoka norvegų kalbos, jie turėtų pasikviesti kažką, kas padės. Beje, kai tėvai eina į susirinkimą darželyje, ar susitikimą su auklėtojomis, jie gali paprašyti nemokamos vertėjo pagalbos. Tokia galimybė yra, bet reikia  informuoti iš anksto. Norvegai tikisi, kad tėvai bendraus su mokytoja, parašys esant reikalui laišką ar paskambins, suteiks apie savo vaiką visą būtiną informaciją. Jei to nedarai, jiems yra keista. O lietuvis galbūt nedrįsta ar jaučia barjerą dėl dėl kalbos. Sunku pradėti pokalbį, kai pusės to, ką tau sako nesupranti, o pusės pats negali pasakyti.

Ojei jau sulaukėte prašymų, nurodymų iš „Barnevernet“, ginkdie, negalima į juos numoti ranka. Su jais būtina bendradarbiauti ir girdėti ką jie sako. Jeigu į tai nereaguosi arba reaguosi neigiamai, jų akimis tai bus didelis minusas.

– Ar norvegai neperlenkia lazdos taip griežtai sekdami ir bausdami emigrantų šeimas?

– Paprastai procesas neprasideda nuo Vaiko teisių tarnybos. Ir, kitaip nei kartais teigiama, ne nuo skundžiančių kaimynų. Paprastai pirmuosius signalus nusiunčia mokykla, darželis, kartais – gydytojas arba medicinos sesutė. Ir jie ko gero iškart į tarnybą nesikreipia. Prieš tai būna signalų, klausimų tėvams. Domimasi, kodėl vaikas kažką daro, o kažko nedaro. Jei tėvai reaguoja priešiškai, ugdymo įstaiga, jausdama nesusikalbėjimą, kreipiasi į Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Nemanau, kad emigrantų šeimos yra persekiojamos. Gguldau galvą, kad lietuvių niekas specialiai nepersekioja. Emigrantai tarnybų akiratyje atsiduria dažniau dėl socialinių veiksnių, smurto, alkoholio, o taip pat dėl minėto kultūrinio nesusikalbėjimo. Tarkime, lietuviai, mylintys ir prižiūrintys vaiką, dėl nesupratimo ir netinkamo reagavimo gali būti klaidingai sutapatinami su norvegų šeimomis, kurios yra tikrai probleminės. Tarkime, lietuvis tėvas, atėjus tarnyboms, gali imti kalbėti pakeltu tonu, nes jaučia, kad yra puolama jo šeima ir jis ją turi apginti. Tarnyboms pasirodys, kad jis yra agresyvus, nevaldo pykčio. Jeigu motina ims verkti ir draskytis, jiems vėl atrodys, kad ji isteriška, psichiškai nestabili. Jei norvegas susivaldo ir ramiai šneka, nors viduje ir verda, tai lietuvis gali ir pratrūkti. Pareigūnai neįvertins, kad lietuviai yra kur kas temperamentingesni. Skiriasi ir normos, mumsgalbūt atrodo normalu kartais pliaukštelėti vaikui, jei jis neklauso, o norvegui  visiškai nenormalu. Pamąstykite patys: ar savo bendradarbiui, jei jis ko nors nespėja, neteisingai daro, užtvojate per sėdynę? Tai kodėl galima vaikui?

– Lietuviai skundžiasi, kad Norvegijoje galiojanti gausybė smulkių taisyklių juos tarsi įkalina. Ar iš tiesu yra mums neįprastų, ar net absurdiškų taisyklių?

– Tikriausiai,pasitaiko visko.Norvegijoje kas neįprasta, tai – ir ne visai priimtina. O mes stebimės, kaip galima dešimt metų per vaikų gimtadienius valgyti tą patį? Žinoma, jei iš anksto anonsuosi, paaiškinsi, kad gaminsi nacionalinius patiekalus, tarkime, cepelinus, jie tai priims kaip kultūrinį vakarą ir supras. Beje, norvegai nepaprastai vertina tai, kai ne jų tautiečiai stengiasi elgtis pagal jų taisykles, mokosi kalbą, švenčia jų nacionalines šventes ir pan.

– Kiek žinau, Osle rengėte ne vieną paskaitą, seminarą lietuviams šia tema. Ar tai padeda?

– Prieš trejetą metų, kai tapau valdybos nare, nuo to ir pradėjau savo veiklą. Su „Barnevernet“ atstovais, psichologe, advokate organizavome seminarą lietuviams. Manau, kad lietuviams tai yra naudinga. Toks nuomonių ir žinių pasikeitimas turi nuvesti į kultūrinį vienas kitų supratimą. Mes turime stengtis suprasti norvegus, o jie – mus. Dabar ieškome naujų formų pateikti informaciją, iškelti diskusiją.

– Kuo lietuviams būtinai reiktų pasidomėti dar prieš atvykstant į Norvegiją?

– Jei žmogus prieš išvykdamas padaro namų darbus, tai jau gerai. Jei jis pradės ieškoti informacijos, jos ir ras. man keista, kad kai kurie drąsūs lietuviai atvyksta absoliučiai nepasiruošę gyvenimui svečioje šalyje nežino nei šalies mentaliteto, nei įstatyminės bazės, moka tik lietuvių  kalbą, turi darbo sutartį, keliančią didelių abejonių. Tai yra didžiulė rizika. Ypač jei vysktama su vaikais.  Tai neatsakinga. Jei jau žmogus dirba Norvegijoje ir nutiko nemaloni situacija ar netgi neaiškumas, jis turetų drąsiai kreiptis į ambasadą ar kitur ieškoti konsultacijos lietuviškai. Reikia ieškoti pagalbos, nebandyti iš paskutiniųjų visus iššūkius įveikti pačiam. Svarbiausia nelaukti kol baugioji norvegiška meška užlips ant kojos.

Teksto autorius žurnalistas Zigmas Jurevičius. 2015 m. 

Santrauka naujienų portale “Lietuvos rytas“. http://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/pirmieji-zingsniai-norvegijoje-ka-reikia-zinoti-imigrantui.htm