Kalbėdam apie dvikalbystę ar daugiakalbystę šeimoje, kur vienas ar abu tėvai yra dar ir emigrantai, negalime kalbėti vien apie kalbos raidą. Niekada nesuprasime šio fenomeno, nežinosime, ar teisingai elgiamės vaikų atžvilgiu, jei neįvertinsime, kaip ši situacija šeimos narius veikia psichologiškai. Šis straipsnis yra apie dvikalbystės ar daugiakalbystės gyvavimą šeimoje.

Kalba yra be galo svarbi identiteto dalis, o gimtoji kalba dar vadinama širdies, motinos, kraujo, archaine, vaikystės kalba. Tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir asmenybės pagrindas, tapatybės deklaracija – kas aš? iš kur aš? koks aš?

Kalba formuoja ir gali keisti asmenybę, net gydyti. Nobelio premijai pristatytas lietuvių kilmės psichiatras ir psichoanalitikas Anatole C. Matulis sukurė kalbų terapiją (metaglosoterapiją), kurios metu pacientas gydomas kitos kalbos mokymu, taip formuojant naują asmenybę. Šį gydymo metodą Mičigano nacionaliniame neurologijos ir psichologijos tyrimų institute dirbantis psichiatras atrado ir pritaikė sergantiems šizofrenija, atkreipęs dėmesį į kalbos reikšmę. Gydytojo teigimu, pirmoji (gimtoji) kalba – tai grįžimas į ankstyvą vaikystę, kai žmogus tik pradeda kalbėti. Sergančių šizofrenija asmenų ši (senoji) kalba yra perpildyta konfliktų, kančių, o su naująja jam galima padėti sukurti naują, ne tokią grėsmingą fizinę-socialinę aplinką. Naujai išmokta kalba padeda grąžinti ramybę, atsikratyti įvairių baimių, neigiamų jausmų, atgauti psichinę pusiausvyrą.

Naujai įgyta kalba gali išgydyti vaikystės traumas, ligas, ji neabejotinai veikia žmogaus ir šeimos gyvenimą. Psichologinį dvikalbystės ir daugiakalbystės komentarą sutiko pateikti psichologė-psichoterapeutė Vilma Kuzmienė, jau ilgus metus konsultuojanti užsienyje gyvenančius lietuvius, jos įkurta ir vadovaujama psichologinės pagalbos tarnyba PsyVirtual jau per penkiolika metų teikia paslaugas emigrantams.

Vilmos teigimu, pirmoji – vaikystės – kalba yra susijusi su pačia pradžia. Jei vaikystė buvo sunki, kupina skausmo, traumų, konfliktu, tai kitoje naujai išmoktoje kalboje to skausmo lyg ir nelieka. Tačiau ne vien kalba lemia, kiek ilgai tas naujasis „Aš“ išsilaikys – juk  kiekvienam žmogui reikia meilės, bendravimo, palankios aplinkos ir daug kitų vertybių.

Emigracija – vietos bei kalbos, dviejų bene svarbiausių gyvenimo faktorių, pakeitimas – tai pabėgimas, kartais suveikiantis kaip išsivadavimas iš baimių, neigiamų išgyvenimų, netgi išeitis iš savižudybės. O kartais emigracija dar paaštrina buvusias problemas.

Kita, ne gimtoji kalba, gali būti naudojama ir gyvenant gimtinėje. Ir netgi nebūtinai balsu. Žmonės fantazuoja ir svajoja.  Fantazijose (daydreaming) kuriami įvairūs siužetai,  pavyzdžiui, kad esi gražioje užsienio šalyje, patiri įvairius nuotykius ir ten kalbiesi angliškai. Gali būti, kad kalbos pakeitimas padeda trumpam susikurti „naująjį Aš“ (būtent užsienio kalbos naudojimas sustiprina fantazijos realistiškumą), jausmą, kad galima gyventi ir kitaip, pailsėti nuo esamų stresų, problemų, t.y. jų neturėti.

Naujai įgyta kalba gali prisidėti kuriant naująjį „Aš“ kaip teigiamas pagalbininkas, tačiau, gali sukelti ir nesaugumo, baimės prarasti savąjį „Aš“ jausmą. Jau ir kalbantis tarpusavyje viena kalba, visi žinome – žodis gydo, žodis žeidžia. Tyla, kai tu lauki iš svarbaus žmogaus atsakymo, irgi žeidžia, gąsdina, neramina.

O kas yra svetima kalba? Tas jausmas,  kai aplinkoje skamba nesuprantami žodžiai… Ar atsimenate savo reakciją vaikystėje, kai tėvai imdavo kalbėti rusiškai ar angliškai? Pamenate tą grėsmingą nuojautą, nerimą, kad tuoj nutiks kažkas negera. Arba kai šalia žmonės kalbasi užsienio kalba ir staiga ima juoktis? Protas sako, kad su jumis tai visai nesusiję, tačiau vistiek nemačiom pasitikrinate, ar kartais nesusitepę, neatsisegioję, ar ne?

Kalba yra galingas instrumentas, per kurį išreiškiame save ir suprantame (arba ne) aplinką. Tai komunikacijos priemonė, kuri, kaip ir bet kuri kita komunikacijos dalis, gali tapti ginklu ir būti naudojama manipuliacijoms, savigynai, protestui, o kartais puolimui ar simbolinei jausmų išraiškai.

 

Pasidalinau su psichologe Vilma Kuzmiene keletu atvejų, kurie atspindi dvikalbystės/daugiakalbystės iššūkius.

Lina: Esu girdėjusi, kaip moteris guodėsi, jog vyras užsienietis pykdavo, kai ji su savo katinu kalbėdavo lietuviškai. Būtų netgi linksma, jei ne faktas, kad katinukas moteriai buvo tapęs bene vieninteliu ištikimu klausytoju ir parama. Vyras pyko, o moteris vis labiau sukosi nuo jo, užsisklendė savyje. Ko pyko vyras? Juk gyveno savo gimtojoje šalyje, pagal jam suprantamas ir priimtinas taisykles. Iki atidarydavo namų duris.

Vilma: Moteris šiuo atveju kreipiasi į gyvūną dėl vienišumo ir poreikio būti suprastai. Turbūt, lietuviškai kalbėdama su savo augintiniu ji lyg grįžta į tą laiką, kai galėjo pasiguosti mamai ar svarbiam artimam žmogui. Žinoma, gilias emocijas jai gal būt tiesiog lengviau išreikšti lietuviškai, o gal šitaip ji parodo vyrui, kaip stipriai jis jos nesupranta. Toks pokalbio partnerio pakeitimas – lyg jo sumenkinimas. Bet matyt šis sumenkinimas yra kilęs iš nevilties, gynybiškumo ir vienatvės pojūčio. Vyras pyksta gal ir dėl to, kad negali kontroliuoti situacijos, žmona jo neklauso. Tačiau juk yra priešistorė, kaip ši pora priėjo iki tokio bendravimo. Galime tik spėti – ko gero, vyras nesuprato žmonos širdies skaudulių, netoleravo jos emocionalumo, kažkokiu būdu atstūmė, kai moteris bandė pasiguosti jam. Kalbėdamasi su kitu ir kita kalba moteris atsitveria nuo vyro siena. Vyras jaučia situacijos grėsmę, jis tampa visiškai bejėgiu girdėdamas žmonos pokalbį nesuprantama kalba.

Lina: Susidūriau su mama, kurios Norvegijoje gimę ir su norvegu vyru auginami jųdviejų vaikai tarpusavyje mieliau kalbėjosi lietuviškai. Du darželinio amžiaus pypliai, sesutė ir broliukas, raute raudavosi pro darželio duris, kad už jų galėtų laisvai ir nevaržomai išpasakoti savo dienos įspūdžius mamai lietuvių kalba. Toje šeimoje irgi buvo pykstančių. Ne tik vyras ir vaikų tėvas, uždraudęs namie lietuviškus žodžius, bet ir norvegiškoji močiutė, kuri kraipė galvą dėl prastos anūkėlių norvegų kalbos. O ir lietuviškieji seneliai pyko, jog jiems neatveža anūkų visai vasarai, nors vaikai zyzdavo norį pas babytę, kur kieme viščiukai ir šuniukas. Ko nerimavo lietuvė moteris? Juk ištekėjo už mylimo, kuris kadais sakydavo, kad lietuvių kalba jam skamba kaip muzika. Kaip nutiko, kad ji atsidūrė tarp dviejų ugnių? Negi kalbėtis su savo kūdikiais svetima kalba? O kur dar visos istorijos apie norvegiškąją Vaiko teisių tarnybą bei dėmesį norvegų kalbos vartojimui.

Vilma: Mama kalbasi su vaikais savo kalba – kas gali būti natūralesnio? Jei būtų kalbama kita kalba, sakyčiau, kad yra bėgama nuo savęs ir savo tapatybės. Draudimas kalbėti sava kalba rodo vyro, kuris taip elgiasi, perdėtą norą kontroliuoti, valdyti, jo paties kompleksus. Kyla klausimas: kodėl jis nesiekia augti, pavyzdžiui, mokytis lietuvių kalbos, o savo „galią“ stengiasi išlaikyti  slopindamas šalia esančius asmenis?  Panašu, kad čia susiduriame su išlepintu, dominuojančiu charakteriu ir pozicija – mano namai, mano šalis, mano taisyklės. Kur čia meilė? Būtų galima rasti šimtus išeičių, bet gal kažkuris iš tėvų nenori jų ieškoti? Dažnai tenka išgirsti, kad užsieniečiai vedę lietuvaites jaučiasi gelbėtojais ir tikisi tam tikro dėkingumo bei lojalumo. Galbūt taip yra ir čia. Svarbu ir tai, kad vaikas turi turėti teisę rinktis. Kalba, jo tapatybės dalis ir negali būti primetama.

Lina: Girdėjau dvi paaugles seses lietuvaites naujiems pažįstamiems be akcento atsakančias, kad jos yra norvegės, o namie kovojančias su savo tėvais lietuviais dėl teisės tarpusavyje kalbėtis patogiau, t.y. norvegiškai ir norinčias norvegiškų tautinių kostiumų. Kodėl tėvams spaudė širdį? Juk mergaitės taip gerai integravosi, turėjo daug draugų, neblogai mokėsi, o ir lietuviškai gerai kalbėjo, skaitė ir net rašė beveik be klaidų.

Vilma: Suprantama, ko tėvams liūdna. Matyt juos šiek tiek kamuoja nostalgija, tačiau nereikia pamiršti, kad tai jie nutarė išvažiuoti iš Lietuvos, ir taip pakeitė mergaičių likimą. Tai buvo tėvų sprendimas, o vaikai tiesiog adaptuojasi ir reikėtų gerbti vaiko teises šio proceso metu.  Sesės susikūrė naują identitetą, ir matome, kad jis jas tenkina labiau nei senasis. Galbūt jos ginasi nuo praeities, šitaip sprendžia konfliktą su tėvais. Vienaip ar kitaip, dabar jos jau yra kitokios ir nori tai išreikšti. Gali būti, kad  tai paauglystės protestas. O kaip vaikas gali protestuoti? Veiksmu. Maži vaikai (iki 5m) atsisako valgyti. Jei jau buvo susiformavęs įgūdis eiti ant puodo ar į tualetą, vėl ima vėl šlapintis į kelnes arba sunkesniais atvejais net atsisako kalbeti. Tai, kad mergaitės nori norvegiškų tautinių rūbų, kelia minčių apie tai, kad tėvai galbūt yra labai direktyvūs, todėl ir atsakas toks kategoriškas.

Lina: Viena pora susipažino Norvegijos šiaurėje, universitete, kur abu atvyko studijuoti. Susidūrė norvegų kalbos paskaitoje, bet kalbėtis ėmė angliškai, ir tai tapo jųdviejų neutrali teritorija, jų meilės kalba. Gimė sūnus, pametinukė sesutė. Vyras po studijų gavo gerą darbą, todėl šeima persikraustė į didesnį miestą ir kol vaikučiai buvo maži, moteris nedirbo. Abu kalbėjosi su vaikais savo gimtąja kalba, mama rusiškai, o tėtis olandiškai, tiksliau, fryzų kalba. Būdami visi drauge dažniausiai kalbėdavo angliškai, kartais norvegiškai ir neretai lietuviškai, nes mama turėjo daug draugių lietuvių. Nesklandumai prasidėjo, kai  vaikai ėmė kalbėti kratiniu ir apskritai mažokai, nesklandžiai, vėlokai. Darželio pedagogai susirūpino, įsitraukė PPT, ir tėvams buvo patarta kalbėtis norvegų kalba, kad vaikams būtų lengviau ir vėliau išvengtų problemų mokykloje. Kodėl norvegų kalba tapo nemiela visiems, o tėtis su mama ėmė bartis? Juk vaikai turėtų greitai mokytis, lengvai prisitaikyti. Juk viskas klostėsi taip gerai, kol vyko natūraliai ir iš meilės.

Vilma: Mišri šeima ir daug kalbų – nenuostabu, kad vaikas ima maišyti kalbas. Jei nėra tam tikrų logopedinių problemų, viskas natūraliai stoja į savo vietas, kalbos atsiskira. Jei tikrai nėra rimtų medicininių priežaščių, nereiktų atsisakyti bendravimo su vaikais savo gimtaja kalba. Paminėta, kad vaikai pradėjo kalbėti vėlai, todėl noriu atkreipti dėmesį į fenomeną „tyli šeima“. Nebūtinai taip yra šiuo atveju, tačiau pasitaiko tylių, mažakalbių žmonių – jie mažai šnekasi, apsikeičia minimaliu žodžių ir informacijos srautu, o jų vaikas… nekalba, nes susidaro komunkacijos deficitas. Kalbos vystymuisi reikalinga kalbėtis, pasakoti, įvardinti viską, kas vyksta ir supa vaiką. Tylios šeimos vaikui itin svarbus yra socialinis ratas, pavyzdžiui, darželio lankymas.

Negalima teigti, kad nauja kalba visiems atneš prašviesėjimą, nes visi esame skirtingi, turime unikalią gyvenimišką  patirtį. Teko girdėti nusiskundimų, kad ilgiau kalbant naujai išmokta kalba ir tik ja, žmonės patiria vidinės sumaišties jausmą, susijusį su tapatumo suvokimu, atsiranda savojo „Aš“, kaip unikalaus ir nepakartojamo, praradimo baimė . Žmogų lydi neapibrėžtas netekties jausmas. Pasijuntama  geriau, pabendravus su bendrataučiais gimtąja kalba.  Ne veltui migrantai turi savo gyvenamuosius rajonus, buriasi į bendruomenes, stengiasi išsaugoti ir perduoti kalbą vaikams, tikėdami, kad taip praturtina vaikų vidinį pasaulį, suteikia jiems tapatybę, šaknis, o taip pat daugiau galimybių sėkmingam gyvenimui.