Dvikalbystė egzistuoja visose šalyse, apima visus visuomenės sluoksnius ir gyvavo visais laikais. Kai kurių autorių teigimu, dvikalbių žmonių pasaulyje yra daugiau nei vienakalbių! Kadaise kilmingose šeimose vyravo tradicija samdyti kitatautes (paprastai lingua franca atstoves) guvernantes, namuose kalbėta keliomis kalbomis ir žinota, kad kalbas ugdyti reikia pradėti anksti.  Tačiau kelių kalbų mokėjimas ne visada buvo vertinamas,  XX a. pradžioje net buvo laikoma, kad dvikalbių vaikų kalbinė raida, mokymosi gebėjimai gali nukentėti, o  Lietuvoje dvikalbystė dar visai neseniai buvo kalbos sutrikimų sąraše.

 

Tad dvikalbyste džiaugtis ar slėpti po šluota?

Į dvikalbystę/daugiakalbystę šeimoje vertėtų žvelgti ne vien kaip į natūraliai susiklosčiusią situaciją, bet priimti kaip sąmoningą sprendimą. Visi autoriai vieningi, kad dvikalbystei efektyviai vystytis reikia nemažo tėvų indėlio ir nuoseklumo. Be to, nepakanka vieno asmens, pavyzdžiui, vieno iš tėvų.

Dvikalbystė ar keliakalbystė gali būti privalumas ir turtas, bet tik tuomet, kai žmogus kalbą moka gerai ir visapusiškai, pažįsta kultūrą. Tam reikia noro ir pastangų. Priimti sprendimą dėl dvikalbystės šeimoje reiktų visiems drauge ir atsižvelgiant į vaiko bei šeimos poreikius bei pasiryžimą siekti tikslo kartu neperlenkiant lazdos.

 

Apie kalbų maišymą – didžiausią tėvų baimę.

Kalbų painiojimas (ang. code mixing) yra visiškai natūralus dvikalbio vaiko kalbos raidos reiškinys, tačiau pastarųjų metų tyrimai (prof. A. Sorace, Edinburgo universitetas) rodo, kad vaikai jau nuo labai ankstyvo amžiaus, net aštuonių mėnesių, ima skirti kalbas iš lūpų. Dar nekalbantys kūdikiai sugeba atskirti netgi labai artimas pagal savo kilmę, gramatiką ir leksiką kalbas, pavyzdžiui, italų ir ispanų. Tyrimai parodė, kad dvikalbėje aplinkoje augantis aštuonių mėnesių kūdikis, žiūrėdamas į žmogų, kalbantį per televiziją, atskiria, kokia kalba jis kalba, net jei yra išjungtas garsas ir matomi tik lūpų judesiai. Nors atrodytų, kad kūdikio galvoje turėtų viskas maišytis, taip iš tikrųjų nėra. Dvikalbių anglų ir ispanų kalbas vartojančių vaikų kalbos tyrimų rezultatai parodė, kad pustrečių metų vaikai suvokia ir geba atsirinkti, kuria kalba bendrauti su tam tikru pašnekovu ir abejomis kalbomis geba įvardyti apie 30 proc. žinomų daiktų. Taigi, nors vaikas jau suvokia ir skiria dvi kalbas, tačiau žodžių junginius ir sakinius konstruoja pagal vieną – gramatiškai paprastesnę kalbą.

Mokslininkų yra nustatytos ir tradiciškai nurodomos trys kelių kalbų mokymosi stadijos: pirmoji, kai vaikas neturi atskirų kalbinių žodynų, bet lyg ir bendrą skirtingų kalbų žodžių debesį; antroji, kai vaikas ima naudoti dvi skirtingas žodžių sistemas, ir galiausiai trečioji, kai vaikas perpranta sintaksę, žodžių jungimo taisykles ir ima kalbėti sklandžiai.

Taigi, kalbų vaikas nepainioja, o dėl jų maišymo ankstyvame amžiuje nevertėtų nerimauti.  Tyrimai taip pat rodo, kad vaikai sugeba įsisavinti iki penkių skirtingų kalbų, jei auga tų kalbų apsuptyje ir gauna pakankamai impulsų ir kontaktų.

 

Privalumai ir trūkumai

Dvikalbiai šiek tiek lėčiau apdoroja kalbinę informaciją. Teigiama, kad dvi kalbas mokantys vaikai ilgėliau  „ieško“ tinkamo žodžio ir lėčiau reaguoja į tai, kas sakoma. Vos išgirdus pirmuosius tariamo žodžio garsus, smegenys iškart pradeda „ieškoti“ žodžio turimame žodyne. Panašiai, kaip ir įvedant žodį paieškos laukelyje (pavyzdžiui, „Google“), smegenys „bėga“ per galimus variantus, kurie prasideda panašiai, kol galiausiai „suranda“ tinkamą žodį. Natūralu, kad apdorojimo procesas dvikalbių smegenyse gali užtrukti šiek tiek ilgiau nei vienkalbių, juk „duomenų bazė“ yra didesnė, nors pats smegenų veikimo principas yra būdingas visiems, nepriklausomai nuo kalbų kiekio.

Dvikalbių ar daugiakalbių vienos kalbos žodynas dažnai yra siauresnis nei monolingvų. Taip yra todėl, kad skirtingas kalbas jie dažniausiai naudoja skirtinguose kontekstuose. Pavyzdžiui, akademinė kalba vyrauja mokykloje, o buitinė – namuose. Bendras jungtinis sąvokų žodynas gali būti ir platesnis nei vienakalbių, tačiau atskirai paimta kiekviena kalba turi žodyno seklumų. Gali būti ir taip, kad pasyvusis arba reaktyvinis (ang. receptive) žodynas sudaro tam tikrą dalį žodinio pajėgumo. Tuomet žmogus gana gerai supranta kontekstą, bet jam sunku reikšti mintis tam tikra tema. Paprastai, atsiradus poreikiui pasyvusis žodynas nesunkiai akyvuojamas.

Dalis dvikalbių vaikų kalbėti pradeda šiek tiek vėliau, tačiau, nepaisant to, pirmieji žodžiai ištariami panašiu laiku kaip ir vienkalbių. Tyrimų duomenys rodo, kad gramatikos dėsningumus tiek dvikalbiai, tiek vienkalbiai vaikai perima vienodai ir daro panašias klaidas, tik dvikalbiams taisyklingos kalbos mokymosi procesas užsitęsia truputį ilgiau. Vis dėlto, nors pirmuosius žodžių junginius ar taisyklingus sakinius tėvai gali išgirsti šiek tiek vėliau, dvikalbystės nereikėtų tapatinti su kalbėjimo vėlavimu ar laikyti kalbos sutrikimu.

Įrodyta, kad dvikalbystė/daugiakalbystė neturi įtakos vaikų kalbos ar raidos sutrikimams. Priešingai, dvikalbystė bei kalbų mokymasis netgi padeda gydant kai kuriuos asmenybės sutrikimus. Pavyzdžiui, metaglosoterapijos (kalbų terapijos), sukurtos psichiatro-psichoanalitiko A. C. Matulio, metu šizofrenija sergantys pacientai gydomi kitos kalbos mokymu taip formuojant naują asmenybę ir padedant grąžinti ramybę, atsikratyti įvairių baimių, neigiamų jausmų ir atgauti psichinę pusiausvyrą. Yra bandymų naujos kalbos pagalba įveikti ar sumažinti mikčiojimo simptomus.

————

Dvikalbiai vaikai turi pranašumų kognityvinėje srityje. Jie lengviau susikoncentruoja, sutelkia savo dėmesį į reikiamą objektą ir atsiriboja nuo trikdžių, geriau susidoroja su kebliomis, nestandartinėmis užduotimis, o taip pat sklandžiau persiorientuoja nuo vienos užduoties ar veiklos prie kitos.

Štai keletas tyrimų, iliustruojančių minėtus teiginius. Kanados psichologės E.Bialystok tyrime vaikams buvo iš skirtingo dydžio blokelių (vieni buvo dvigubai didesni už kitus) pastatyti du namukai ir paprašyta įvertinti, kuriame jų gyvena daugiau šeimų, jei vienas blokelis yra vienas aukštas, skirtas vienai šeimai. Didesnis (aukštesnis) namas buvo pastatytas iš didesnių blokelių, nors aukštų jame buvo mažiau. Dvikalbiai vaikai pasirinko teisingą namą, o vienakalbius labiau klaidino namo aukštingumas.

Kitame tyrime dalyvavusiems 5-9 metų vaikams  buvo pateikti trys sakiniai ir paprašyta pasirinkti gramatiškai teisingus (1. In which bed does the baby sleep; 2. In which bed does baby the sleep; 3. In which bed does the spoon sleep.). Dvikalbiai vaikai lengvai pasirinko pirmąjį ir trečiąjį variantus, o vienakalbiams vaikams buvo sunku atsiriboti nuo sakinio nelogiškumo trečiuoju atveju.

Dvikalbės smegenys dirba lyg ir dvigubu aktyvumu. Jos turi turi ne tik apdoroti gaunamą informaciją, bet ir atsiriboti nuo nereikalingos ar klaidinančios. Šis procesas, kai nereikšminiai dalykai atmetami, ignoruojami, yra vadinamas slopinimu. Dvikalbiai vaikai kalbą ne tik skaito, bet ir „mato“ – jų labiau išvystytas metalingvistinis suvokimas. Dėl šių priežaščių jiems geriau einasi įveikti ir kūrybines užduotis, greičiau pavyksta aktyvuoti nestandartinį, vadinamąjį „out of the box“, mąstymą. Suprantama, čia kalbama apie situaciją, kai vaikas prisiliečia ne tik prie šnekamosios, bet ir rašytinės, spausdintinės ar vizualinės medžiagos. Jei vaikas atostogų Ispanijoje metu išmoks ispaniškai skaičiuoti iki dešimties ir žiūrės animacinius filmukus, tai nepadarys minėto poveikio smegenims, nes kontaktas tebus sporadiškas.

——————

Socialiniu požiūriu dvikalbiai ir daugiakalbiai yra lankstesni, lengviau prisitaiko prie aplinkos ir yra atviresni kitoms kultūroms, naujiems reiškiniams, turi daugiau pagarbos ir pakantumo kitoniškumui. Užaugę palaikančioje aplinkoje tokie žmonės lengvai kuria ir išlaiko ryšius,  pasižymi neprastu emociniu intelektu.

Iš esmės apie dvikalbius (daugiakalbius) reikėtų kalbėti kaip apie dviejų (kelių) kultūrų žmones, kurie jungia savyje skirtybes, esant palankiai terpei geba jas suvienyti ir patys yra gyvi kultūriniai „tiltai“. Tai yra resursas kūrybinėje, meninėje, tarpkultūrinėje veikloje.

Dvikalbystė ar keliakalbystė leidžia vaikui išsaugoti savo etninį paveldą bei ryšį su tradicija. Išugdomas tvirtas identitetas ir kultūrinis jautrumas. Dauguma tėvų ir senelių pamini, kad su vaiku kalbėtis savo gimtąja kalba yra „tiesiog gera“, taip dalijamasi intymiais išgyvenimais, juokaujama, dainuojamos lopšinės, perduodamas folkloras, anekdotai – būtent taip perduodamas kultūrinis „kodas“, kurį taip sunkiai įveikia net ilgamečiai kitataučiai, emigrantai.

Dvikalbiai laisviau jaučiasi keliaudami, patiria mažesnį kultūrinį barjerą ir lengviau mokosi užsienio kalbų nes yra įgudę „gaudyti“, sisteminti ir adaptuoti naują informaciją.

Vaiko amžiaus veiksnys dvikalbystėje

Dvikalbystėje svarbus vaiko amžius.  Dabar jau nebekyla abejonių, kad su vaiku jau nuo pat gimimo reikia bendrauti tomis kalbomis, kuriomis kalbama jo aplinkoje ir kurių jam reikės. Laikoma, kad iki šešerių metų išmoktos kalbos turi geriausias galimybes tapti visavertėmis vaiko kalbomis, tokia dvikalbystė yra vadinama ankstyva dvikalbyste (Clive Mc Goun). Kitur (Ebru Gürsoy) nurodomas trejų metų amžius, nes maždaug iki tada trunka pirmoji kalbų mokymosi stadija ir formuojasi leksikologinė-semantinė bazė.  Taip pat literatūroje nurodoma, kad po dvylikos metų išmoktos kalbos jau nepasiekia gimtosios kalbos lygio: pavyzdžiui, nekalbama be akcento, nejuntami tarmių niuansai. Tarp šešerių ir dvylikos metų esantis „pilkasis“ laikotarpis yra skirtingas ir priklauso nuo individualių savybių.

Priklausomai nuo to, ar vaikas mokosi dviejų (kelių) kalbų lygiagrečiai ar ar palaipsniui (simultaneous, successive acquisition), jo dvikalbystė bus sudėtinė, dar vadinama darniąja, (ang. compound, balanced biligualism) arba pridėtinė (ang. coordinate biligualism). Pirmuoju atveju susidaro viena semantinė sistema (tai yra sąvokų visuma) ir du lingvistiniai kodai (žodynai ir gramatinės/sintaksinės sitemos), o antruoju – dvi semantinės sistemos ir du lingvistiniai kodai.  Pastaruoju atveju antrosios įgytos kalbos lygis labai priklauso nuo vaiko amžiaus, geriau, kai vaikas mažesnis.

 

Vienas asmuo – viena kalba?

Daugeliui yra pažįstama strategija „vienas asmuo – viena kalba“. Ši strategija buvo laikoma teisingiausia iki buvo ištirta, kad net maži vaikai skiria kalbas, o kalbų maišymas (ang. code mixing) nesutrikdo kalbos raidos, o kaip tik yra natūralus dvikalbės raidos etapas, demonstruojantis dviejų skirtingų kalbų įgūdžius ankstyvuoju laikotarpiu. Žinoma, ji yra veiksminga, tačiau tai gana stipriai susiję su motyvatoriais, apie kuriuos kalbėsime šiek tiek vėliau.

Tyrimai rodo, kad vieno kalbos „nešėjo“ – kalbinio šaltinio nepakanka, kad būtų pasiekta sudėtinė dvikalbystė ir pasireikštų dvikalbystės teikiami privalumai. Anot prancūzų psicholingvistikos profesoriaus François Grosjean, reikia, kad vaikas su nedominuojančia kalba (pavyzdžiui, vienakalbių tėvų, nutarusių vaikams įdiegti užsienio kalbą) susidurtų pakankamai daug ir dažnai. Tai reiškia, kad kalba turėtų būti pateikiama įvairiomis formomis, įvairiuose kontekstuose ir nuosekliu periodiškumu. Profesorius rekomenduoja „naminės kalbos“ strategiją, kai namuose kalbama nedominuojančia kalba. Ypač gerai tai pasiteisina, pavyzdžiui, etninių mažumų šeimose kalbant gimtąja kalba arba mišriose šeimose pasirenkant vieno iš tėvų gimtąją kalbą, kai kito iš tėvų kalbama kalbama visuomenėje. Ne tiek svarbu, kad vienas iš tėvų kalba nevisai taisyklingai, šiuo atveju svarbesnis yra kalbos kontakto kiekis ir dažnis (ang. exposure). Dominuojančia kalba reikia pasirūpinti prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą, tačiau manoma, kad ji ir taip sustiprės ir pralenks mažumos kalbą vien dėl kontaktavimo gausos bei reikšmingumo. Šis „namų kalbos“ metodas, pastebėta, turi ir pozityvų šeimos suartinimo bei suvienijimo efektą mišriose šeimose. Tai galėtų tapti svarbiu argumentu apsisprendžiant dėl visos šeimos, o ne vien vaiko/vaikų dvikalbystės.

 

Situacijos

Verta paminėti, kad vaiko dvikalbystei yra labai svarbios vienakalbės situacijos nedominuojančia kalba. Tai yra tokios situacijos, kai vartojama tik viena kalba, pavyzdžiui, bendravimas su vienakalbiais seneliais, filmų peržiūra be subtitrų, knygų, literatūros skaitymas, žaidimai. Šiose situacijose eliminuojamas antros kalbos vartojimas, ir tai verčia tobulinti kalbą. Čia negelbėja kalbų maišymas (ang. code mixing) ir skoliniai, kuriuos vaikas yra įgudęs pasitelkti. Vertinga ir tai, kad pridėtinės dvikalbystės atveju, kai pirmoji kalba yra nedominuojanti (pavyzdžiui, šeima emigravo, kai vaikas buvo mažas) tokios situacijos sutvirtina pirmąją (gimtąją) kalbą ir tai stiprina antrąją kalbą. Daugelis tėvų patiria šį teigiamą „šalutinį“ poveikį po atostogų gimtinėje ir pastebi, kad sugrįžęs vaikas daug geriau kalba abiem kalbom, pagausėja žodynas, taisosi sintaksė, gramatika.

Sunku nustatyti kiek kontakto su nedominuojančia kalba yra pakankamai, tačiau jei vaikas ima akivaizdžiai linkti vienos kalbos pusėn, o kita kalba silpnėja, vaikas nenoriai ja kalba ar susiaurina vartojimą iki uždarų frazių, vienskiemenių žodžių arba visai atsisako ją vartoti, tai aiškus požymis, kad reikia keisti strategiją ir gana skubiai imtis priemonių bei ieškoti naujų metodų. Svarbiausia nuoširdžiai pasikalbėti su vaiku ir pamėginti suprasti jo savijautą, argumentus ir sunkumus (tiek grynai kalbinius, tiek psichologinius), o taip pat išsakyti savo jausmus, norus ir priežastis, dėl kurių norite, kad vaikas kalbėtų kalba, kuri jums svarbi.

 

Geriausiai motyvuoja poreikis kalbėti

Tai – pats svarbiausias dalykas. Esminis motyvatorius yra ryšiai,  bendravimas. Tai žmonės, žaidimas, pažinimas, socialios veiklos. Noras bendrauti su svarbiais asmenimis sukuria realų, ne tėvų primestą, kalbos poreikį. Kalba yra bendravimo įrankis, jei ji atlieka savo pagrindinę funkciją, tampa būtina ir nepakeičiama. Štai todėl svarbu, kad vaikas turėtų draugų ir jam svarbią socialinę aplinką, pavyzdžiui, lankytų jį dominančius būrelius, važiuotų į stovyklas, kur būtų bendraujama nedominuojančia kalba. Jei ta aplinka vienakalbė (pavyzdžiui, stovykla užsienyje ir ten įgyti draugai, su kuriais vėliau bendraujama socialinėse medijose) – efektas bus dar didesnis. Vertėtų stengtis sukurti tokias situacijas. Tai ir yra minėtoji strategija „vienas žmogus – viena kalba“. Jei su močiute susikalbėti galima tik jos gimtąja kalba, ši strategija veikia nepriekaištingai. Kiek prasčiau, kai toks asmuo yra vienas tėvų, nes anksčiau ar vėliau vaikas supras, kad šis asmuo supranta ir dominuojančią kalbą. Tikras realus poreikis kalbėti su juo nedominuojančia kalba dings arba susilpnės, o kalbų maišymo efektas sustiprės. Visgi, visi vaikai išgyvena etapą, kurio metu žmogaus-kalbos saitas yra itin stiprus. Žinoma, išliks įprotis (tai svarbu!), intymios, savos (kitos, nei visų aplinkinių), pirmosios vaikystės kalbos efektas. Tai svarūs inkarai, kurie yra pajėgūs ilgai išlaikyti laivelį prie norimos kalbos kranto.

 

Paauglystės maištas

Išbandymų metas dvikalbystei yra paauglystė. Tuomet vyrauja poreikis būti su kitais, būti tokiu kaip dauguma. Nedominuojanti kalba kuriam laikui praranda savo žavesį, priblėsta tėvų bei šeimos reikšmingumas ir atsiranda būtinybė atsiriboti bei įtvirtinti savo tapatybę. Šiuo laikotarpiu svarbu įtraukti vaiką į sprendimų priėmimą, atvirai kalbėtis apie dvikalbystės ypatumus ir galbūt sunkumus (tarkim, kodėl vaikui nelengva versti iš vienos kalbos į kitą), paaiškinti, ką reiškia gyventi su dviem kalbomis galvoje  ir priklausyti dviems kultūroms. Tėvai turėtų stengtis būti itin jautrūs kultūriniams skirtumams (nes vaikas toks yra!) ir visapusiškai palaikyti vaiko pastangas integruotis dominuojančioje kultūroje. Tolerancija, jautrumas ir pagarba, matyt, yra kertiniai žodžiai išgyvenant paauglystę. Jei šis etapas bus sėkmingai įveiktas, dvikalbystė galės vystytis ir klestėti jau daug sąmoningesniu lygiu.

Pabaigai norėtųsi pridurti, kad dvikalbystė/daugiakalbystė turėtų teikti džiaugsmo ir pasitenkinimo jausmą. Nepaisant to, kad vaikas gali patirti sunkumų (pavyzdžiui, pradėdamas lankyti mokyklą, jei ten kalbama jo silpnesniąja kalba) ar nemalonių epizodų (tarkim, erzinimo ar patyčių), šie atvejai neturi nusverti laimės ir pilnatvės jausmo, teikiamo daugkalbystės apskritai. Jei taip nėra, vertėtų iš naujo svarstyti šeimos kalbų klausimą ir atrasti strategijas, kurios kurtų namuose harmoniją ir saugumą.

 

Šaltiniai

Johanne Paradis, Fred Genesee & Martha Crago Dual Language Development and Disorders: A Handbook on Bilingualism and Second Language Learning. 2004

François Grosjean Bilingual: Life and Reality. 2010

Barbara Zurer Pearson Raising a Bilingual Child. 2008

Kendall, PhD King, Alison, PhD Mackey The Bilingual Edge: Why, When, and How to Teach Your Child a Second Language. 2007

Ellen Bialystok Bilingualism in development. 2001

Ellen Bialystok Bilingualism in Development: Language, Literacy, and Cognition. 2001