Išėjo taip, kad ketinu parašyti knygą. Visą knygą. Taip. Apie gyvenimą Norvegijoje. Tai va…

Tai baisoka. Todėl tempiu. Baisu buvo nuo pat pradžios. Ar aš sugebu parašyti visą knygą? Ką tokio galiu parašyti, kad būtų verta mane skaityti ir už tai mokėti… Kai straipsnius rašau, žinau, ką noriu pasakyti. Maža to, manau, kad tai naudinga, įsitikinu, kad mano informacija teisinga. Temą aprobuoja ir tekstą patvirtina redaktorius. Na, ir čia gi tekstą redaguos. Bet straipsnio atveju perka ne mane žurnale, o žurnalą ir jame mane atsitiktinai. O čia. Jei aš autorė – jau kažkokia persona. Ar ta a’la svarbia persona man norisi būti (šiandien pasidariau Enneagram testą ir pasirodo, man reikia kitų pripažinimo, dėmesio ir dėkingumo)? Bet kažkaip gėda, ypač jei jo negausi. Ar yra rizika gauti per nagus? Ko iškišai nosį ir bandai kažkuo vaizduotis?

Pabandysiu išpreparuoti šią bjaurią baimę, gal jos neliks.

– neturiu ką pasakyti, ty nieko vertingo
+ bet žodžiu tai pasakiau, ką noriu pasakyti ir planą nusiunčiau, ką?

– darbas labai didelis, neįveiksiu. siaubas.
+ bet visą knygą tai išverčiau, net dvi. bet straipsnį tai parašau. tai čia serija jų būtų.

– susimausiu.
+ nėr pliuso. tikrai galiu susimauti. nieks nepirks, neskaitys. arba dar blogiau – kritikai sumuš, komentatoriai apmėtys. ką daryt? pasirašyt slapyvardžiu? kokia gėda…

– nusivilsiu ir aplink visus nuvilsiu
+ jo. gali būti. šansų mažai, kad pati liksiu labai patenkinta, bet jei ir kiti sukritikuos… kaip išsilaižysiu? Bijosiu vėl net du žodžius parašyt. Kirstų per pasitikėjimą savim….

O tai kas jau aš esu? Ko jau neteksiu? Nesu rašytoja, jeigu ką. Norvegijos žinovų, jei galvoti, kad aš kažką žinau, yra ir be manęs ir smarkesnių. Bet ką aš nuskriausiu rašydama? Jei leidykla perskaitys ir norės leisti, tai gal daugiau patirties turi. Jiems ir spręsti.

Nežinau, kaip susiimti ir kastis pirmyn. Nežinau ir ar tikrai to reikia? Gal reikia imtis ir jei labai jau strigsiu, kapituliuoti.

realiai, tai nesąmonė. jei paims tą mano tekstą. pakedenę, pavartę, pabraukę, gražinę taisymams ir galiausiai patvirtinę. jei paims – tai ir turės. ir dalinsis rizika. ir įvertins, jie gi ne durniai galų gale. jei būsiu nepatenkinta, jei neišeis – tada galėsiu kapituliuot. bet po to, kai neisgaus nieko.

knygos nėra šventa karvė. nors man truputį yra. kaip ir rašymas. rašytojas – tai juk meninkas. tai žiauriai pakilu ir garbinga. tokiai pelei, kaip aš… kuri nori kate būt. nusiramink, blusa tu, tavo knyga nebus grožinė. tai publicistika, tai ir nuo žurnalistės toli nepajudėsi, o ir žurnalistė nesi, jei ką.