Mes nemodeliuojame vaiko lyg molio, nes vaikas nėra nei molis, nei baltas lapas. Svarbu, kad jis siektų savo svajonių, o ne jūsų. Todėl negalima išmokti teisingų vaiko auklėjimo metodų, reikia tik klausyti savo širdies. Kur kas svarbiau stebėti ne tai, kaip jūs „duodate“, o tai, kaip vaikas „priima“.  

Gyvendama Skandinavijoje atradau danų pedagogą Jesperą Juulį, kurio vaikų auklėjimo filosofija čia yra labai populiari, o jo įkurta mokykla „FamLab“ („Šeimos laboratorija“) bei knygos plinta visoje Europoje. Osle „FamLab“ mokymus vedanti šeimos terapeutė ir konsultantė Kari Skullerud Ugland apie šį pedagogą atsiliepia kaip apie itin šiltą ir atvirą žmogų, puikų kalbėtoją ir eruditą. Ji pati augina keturis vaikus ir teigia, kad jo mokymas jai padėjo ne tik kurti gražius santykius su vaikais, bet ir sudaryti taikos paktą su pačia savimi.

Pats Jesperas Juulis mano, kad vardas yra nesvarbu. Pedagogus bei kursų vedėjus, dirbančius pagal jo filosofiją, ragina atitrūkti nuo jo knygų ir mokymo, jei netinka – atmesti jo mintis ir tada kalbėti nuo savęs, per savo vertybes. Jo filosofijoje mažai atsakymų, tačiau gausu deramų klausimų. Reikia pasakyti, kad J.Juulis yra gana prieštaringa asmenybė. Jis yra ir revoliucionierius, ir pats didžiausias tradicinių vertybių puoselėtojas.

Filosofijoje nėra receptų

Kursuose apie vaikų auklėjimą kalba prasideda nuo savianalizės: kas esu aš, kokia mano identiteto sąveika su išore. Anot J.Juulio, tiek pedagogas, dirbantis su vaikais, tiek su jais gyvenantis tėvas ar motina visų pirma turėtų susivokti savo vidiniame pasaulyje ir pamatyti, kaip tas vidinis pasaulis pasireiškia santykyje su kitais. Jei ryšys harmoningas, jau labai gerai.

Vaikų auklėjimas prasideda nuo to, kas mes esame ir kaip išreiškiame save. Ar tai, kaip gyvename, atitinka mūsų vertybes? Ar tai, ko siekiame šiandien, veda mūsų gyvenimo tikslo link? Ką atspindi mūsų draugai, darbas, atostogos? Vertybes išreiškiame savo veikla ir santykiais su kitais, visų pirma su vaikais. Svarbu suprasti, kad mes nemodeliuojame vaiko lyg molio, nes vaikas nėra nei molis, nei baltas lapas. Vaikas yra mažas žmogus su visomis žmogaus duotybėmis. Neįmanoma suformuoti vaiko, sukurti pagal savo pavyzdį lyg Adomą, tačiau reikia skatinti ir įkvėpti atradimams, analizei, savarankiškiems sprendimams. Savo elgesiu rodome vaikams pavyzdį, o klausdami ir leisdami jiems galvoti, kuriame santykius ir auklėjame. Mūsų vertybės ir santykis yra vaikų auklėjimo alfa bei omega. Būtent todėl negalima išmokti tinkamų vaiko auklėjimo metodų. Jūsų vidinė nuostata klausytis savo širdies bei kertinių vertybių visada pakuždės jums tikrą atsakymą.

Už priežasties seka vertybė

Kiekvienoje šeimoje yra sava vertybių sistema, ir vaikas turi ją žinoti, o ne numanyti. Suprantama, vertybės formuojamos ne žodžiais, o veiksmais, tačiau įvardyti visa tai yra labai vertinga. Vaikai labiausiai mokosi iš tėvų elgesio, jų daromų sprendimų, pasirinkimų, bet mokosi teisingai tik tada, kai supranta teisingai. Jei tėvai atsisako pirkti vaikui naująjį „Playstation“, turi paaiškinti ne tik priežastis, bet ir už jų slypinčias vertybes. Pavyzdžiui, vaikas baigė pusmetį blogais pažymiais, bet ne todėl nebus „Playstation“, o todėl, kad išprusimas ir išsilavinimas yra šeimos vertybė, o blogu mokymusi to nepasieksi.

Žinoma, svarbu ir tai, kad vaikas siektų savo svajonių, o ne jūsų, todėl negerai, jei jums aukštasis išsilavinimas svarbiau nei vaikui. Tai vaiko gyvenimas, ir jis turi nuspręsti pats, kas jame svarbu. Tėvų uždavinys yra formuoti vertybes, tačiau vaiko vertybės nebūtinai turi šimtu procentų sutapti su tėvų. Gal aukštasis mokslas vaikui nėra svarbus, nes jo svajonių darbas to nereikalauja. Jei paauglys turi tikslą ir jo siekia, protingi tėvai jį palaikys, o ne kritikuos, net jei jų nuomonės nesutampa. Tačiau jei vaiko svajonė pasiekiama per universiteto diplomą, o jūs matote, kad jis tupi kvailai įsikibęs žaidimų konsolės pultelio, pats metas jį sustabdyti. Šiuo atveju kalbėsite ne apie žaidimus, o apie jo gyvenimo tikslus ir vertybes. Vargu ar vaikas pyks negavęs naujo žaisliuko, ir tai veikiausiai tas atvejis, kai užaugęs jis jums padėkos. Kodėl? Nes jo svajonės ir vertybės bus realizuotos. O kodėl vaikai užaugę pyksta, kad vertėme juos kažką daryti? Nes tai nesutapo su jų asmeniniais tikslais ir nerealizavo jų svajonių. Savirealizacija yra galingas laimės pagrindas, tad ko norite vaikui labiau – laimės ar aukštojo išsilavinimo? Klauskite savęs dar sykį, kas jums yra kertinė vertybė: išsilavinimas ar pilnatvė?

Vertybių transliacija

Drąsa laikytis savo vertybių irgi yra vertybė. Jei gindami savo įsitikinimą prieštarausite mokytojui, o ne nusileisite dėl šventos ramybės arba pakeisite savo planus dėl kažko, ką laikote svarbiu dalyku, net kai tai bus nepatogu ir neapsimokės, vaikas žinos, kokia yra vertybių svarba. Dar daugiau – tai suteiks jam drąsos ir jėgų ginti savo vertybes ateityje. Įrodyta, kad taikoje su savo vertybėmis žmogus jaučiasi laimingesnis ir atsparus stresui. Tai didelė tėvų dovana vaikui.

Vienintelis būdas perduoti vertybes yra bendrauti, taip sakant, jausti pulsą. Susikaupkite ne ties tuo, kaip jūs „duodate“, bet ties tuo, kaip vaikas „priima“. Santykių esminis dalykas yra tikrumas ir nuoširdumas. Jūs turite savo vertybes, atvirai jas deklaruojate ir pagal jas elgiatės, pripažįstate klydęs ir nenusileidžiate, kai esate teisus. Vaikas jaučia, koks žmogus esate, ir žino, ko iš jūsų tikėtis. Vaikas savo ruožtu irgi turi teisę išsakyti savo poziciją. Tuomet ir jūs žinosite, koks žmogus auga, vyraus abipusė pagarba. Labai patikęs vaiko teiginys šia tema – „aš turiu balso teisę, bet neturiu balsavimo teisės“. Tai reiškia, kad į vaiko nuomonę šeimoje visada įsiklausoma ir atsižvelgiama, bet sprendimus priima tėvai, nes suaugusieji yra atsakingi už šeimą.

Taigi nėra jokio metodo, kaip auklėti vaikus, tačiau lyg radijo imtuvą nusistatykite savo vertybes ir transliuokite savo tiesą. Jei išgirsite triukšmą, vadinasi, reikia vėl nustatyti vertybes ir patikrinti ryšį.

Nuo autoritarinio – į autoritetingą

Visi žinome, kas yra autoritarinis valdymas – tai diktatūra. Visi nekenčia vado, bet daro, kaip liepiami. Vos nusisuka katinas, pelės ima šokti kadrilį. Jums su vaikais irgi taip nutinka? Tokiais atvejais procese trūksta autoriteto. Būti vaikams autoritetu yra siekiamybė. Tai yra menas, tai nelengva, tačiau pasiekiama. Autoritetą gali tik pelnyti, jo neįmanoma užsidėti lyg antpečių. Galia pasiekiama ne valdžia, o pagarba ir meile. O šios dvi svarbios vertybės yra neatsiejamos nuo nuoširdumo bei sąžiningumo. Jei esate nuoširdus su vaiku, jei nebijote būti tikras, turite daug šansų tapti vaikui autoritetu.

Liberalaus auklėjimo kritika

Tradicinis auklėjimas rėmėsi senomis geromis vertybėmis: pagarba, šeima, meile, atsakomybe, tačiau metodai buvo netikę, autoritariniai. Su moterų emancipacija vaikai taip pat gavo daugiau laisvės, ir staiga gavo teisę ne tik į balsą, bet ir į sprendimą. Tai labai būdinga visai Skandinavijai, taip pat ir kitoms Vakarų Europos šalims.

J.Juulis stipriai kritikuoja šį, kaip jis vadina, liberalų auklėjimo būdą. Tapo akivaizdu, kad jis nėra tobulesnis už tradicinį ir sukelia daug chaoso. Iš tikrųjų tai nėra laisvė, tai atsakomybės stoka. Vaikams labai reikalingi rėmai, šeimoje reikalingas vadovas, ir tai turi būti suaugusysis. Būtent tėvai šeimoje priima sprendimus ir prisiima už juos atsakomybę. Tai sukuria vaikui saugumo jausmą. Net jei sprendimas yra neteisingas, net jei priimtas atsižvelgiant į vaiko pageidavimus, tai vis tiek yra tėvų sprendimas, ir būtent tėvai tvarkysis su pasekmėmis. Vaikai yra maži žmonės, visavertės asmenybės, tačiau silpnesni už suaugusiuosius ir todėl negali pakelti visos atsakomybės naštos. Prie šios atsakomybės – sprendimo svorio – vaiką būtina pratinti palengva ir laipsniškai. Liberalus auklėjimas yra lyg atsakomybės nusimetimas nuo savo pečių, tačiau pagalvokite, kur ji, toji atsakomybė, guls? Ant jūsų vaiko pečių. Ar norite, kad jie sugniužtų? Tokio palengvėjimo jums kaina yra vaikiškas nerimas, depresija, kaltės jausmas ir menka savivertė. Visiškai nekoks rinkinukas.

J.Juulis, užuot rinkusis tradicinį tvirtą auklėjimą ir modernų laisvą požiūrį, siūlo tapti vaikams autoritetu. Tai yra prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, pripažinti klaidas, mokėti atsiprašyti, suklupus atsikelti ir eiti į priekį. Tai reiškia gerbti ir girdėti kitą, taip pat save, tačiau svarbiausia yra tvirtai laikyti šeimos vairą ir vadovauti komandai. Su meile. Jei nežinote kaip, paklauskite savęs: kas jūsų autoritetas? Kodėl? Kas tai nulėmė?

Kodėl  pagyros vaikams žalingos?

Kaipgi vaikui gali daryti žalą pagyros? Pastaruoju metu psichologai dažnai kalba apie naują fenomeną – pas juos atėjusius protingus, gabius, paklusnius vaikus, kurių problema – būtent jiems skiriamos pagyros. Viena vertus, pačios pagyros jų jau nebeveikia, nebeteikia džiaugsmo, nebekelia pasididžiavimo, tai tampa tiesiog dar viena varnele. Kita vertus, be pagyrų jie nebegali lyg narkomanas be narkotikų. Nesulaukę pagyrų išgyvena lyg ir abstinencijos sindromą, kurį lydi nerimas, pyktis, savigrauža. Šie vaikai pirmūnai, šaunuoliai, dažniausiai malonios išvaizdos, sportiški, jiems viskas neblogai sekasi. Bet jei klasėje garsiai perskaitomas ne jo rašinys, jei jis ne pirmas nubėgo krosą, nepateko į futbolo turnyro finalą – trauma garantuota.

J.Juulis kalba apie pagyrų vaidmenį šių vaikų gyvenime. Kaip dažnai pasakome  „šaunuolis“, „gerai padirbėta“, bet nepaklausiame vaiko, ar jis pats patenkintas gautu pažymiu, ar jis daug pastangų įdėjo, ar jam svarbus tas pažymys ar dalykas? Svarbu vertinti pastangas, ne tik rezultatą, bet ne vien tai. Jei vaikui svarbu ir jis labai stengėsi, labai reikia jį palaikyti ir pasidžiaugti kartu. Pagirti irgi gerai, tačiau daug svarbiau yra parodyti, kad jums svarbu, ką vaikas jaučia. Jūs džiaugiatės ne dėl paties laimėjimo, bet dėl to, kad jūsų vaikas laimingas. Jūs išgyvenate jo sėkmę kartu, dalijatės džiaugsmu.  Jei jam nepasiseks, jūs jį mylėsite nė kiek ne mažiau, dalysitės ir liūdesiu, ir nusivylimu. Pikta tai pikta, galima ir papykti kartu.

Žinia, pasidalijus džiaugsmas išauga, o liūdesys sumenksta. Klausdami vaiko, ką jis pats jaučia dėl savo laimėjimo/rezultato, ne tik kuriame artimus santykius, rodome tikrą dėmesį JAM (o ne glostome savimeilę, išreikšdami SAVO pasididžiavimą, kuris iš esmės yra jūsų – ne vaiko), bet ir mokome vaiką suprasti, įvardyti savo jausmus. Suprasti jausmus reiškia ir juos valdyti. Vertinga yra visa jausmų paletė nuo džiaugsmo iki susikrimtimo, nusivylimo, pykčio. Visos emocijos yra vertingos ir jūs priimate vaiką visą, mylite jį visą ir visokį, domitės juo.

Ar žalingos vaikui pagyros? Nesąmonė, žinoma, kad ne. Žalinga yra neatsakingai mėtytis žodžiais į kairę ir dešinę. O atsakomybė – tai kompetencija, kurią sudaro žinios ir patirtis. Ieškodami žinių, mąstydami ir klausydami savo širdies, galime neabejoti – esame patys geriausi tėvai savo vaikams ir niekas kitas neturi tokios kompetencijos!

Mažylis, 2014 m. sausis

Rubrika: Psichologija