Ugnies reikia bijoti, nes skaudžiai nudegsi. Aukščio, greičio baimė saugo mus nuo mirties. O nuo ko saugo tokios pasenusios nuostatos, kaip kitataučių vengimas? Tai opus klausimas auginant ir auklėjant vaikus, nes pasaulis, kuriame jie bręsta, nuo mūsų vaikystės laikų yra stipriai pasikeitęs.

Šiemet mano baltapūkio sūnelio darželio grupėje du naujokai. Ne šiaip vaikučiai, o čigoniukė ir kinietukas. Štai kokios naujienos, ktaip sakant – dvigubas smūgis. Prisipažinsiu, kad sužinojusi nejučia suraukiau nosį. Šmėstelėjo mintis pamokyti vaiką, kaip dabar reikėtų elgtis arba pasisaugoti. Varge, kokia gėda, o juk dar prieš kelias dienas vienos vakarienės metu aptarinėjome, kaip nemalonu ir barbariška, kai užsienyje žmonės vengia kitataučių kaimynų, siekia išlaikyti savo gatves “švarias“. Ir aš, išsilavinusi bei politiškai korektiška moteris, žinoma, smerkiau tokį požiūrį. Juolab kad mes, aštriadančiai lietuviai, nepasižymintys pačia puikiausia reputacija ten – į Vakarus nuo mūsų – juk irgi patenkame į nekokią kategoriją… O kinietis tėvelis, beje, visai gražiai kalba lietuviškai ir turi gerą britišką išsilavinimą. Kuriozas.

 

Baimė nėra neapykanta

Surauksite kaktą ir kaltinsite – rasizmas. Ginsiuosi – tai ksenofobija. Tai du skirtingi dalykai. Ksenofobija yra svetimo, nepažįstamo baimė, ir jos apraiškos praeina vos susipažinus. Rasizmas slypi giliau, trunka ilgiau, o pasireiškia šiurkščiomis formomis, kaip kad gausiai aptarta Berneen sumušimo istorija. Tai jau neapykanta. Dauguma lietuvių jos nejaučiame nei kitoms tautoms, nei rasėms, bet turbūt neapsiriksiu teigdama, kad susidūrę su neįprastais žmonėmis dažnai sutrinkame, net bandome atsiriboti. Lyg ir baisoka, nesaugu kažko… Esame nepratę prie kitokių. Dar vis nusuku į šalį akis sutikusi neįgalųjį, nors visa širdimi sutinku, kad tai aš pati nenormali, jei nemoku ramiai reaguoti.

 

Tolerancijos pradžiamokslis

Daugumai mūsų trūksta tolerancijos, gal tiesiog neįtraukėme jos su motinos pienu. Stebimės, aptarinėjame ir jaučiamės pranašesni… kai esame tiesiog skirtingi. Neseniai žiūrėjome “Kuprotą kalną“, kur jautriai papasakota nelaiminga dviejų vyrų meilės ir gyvenimo istorija. O gal jūsų aplinkoje yra tokių vyrų ar moterų? Ar vaikai žino? Kai mano vyresnėlis, pamatęs vyrų bučinį per televiziją, užklausė, kaip čia yra, sąmoningai nurijau norą išsisukti ir paaiškinau. Vaikas visai nebuvo “apakęs“, linktelėjo ir nuėjo toliau žaisti. O aš susimąsčiau apie tai, kiek manyje iš tikrųjų yra tolerancijos. Aš nesmerkiu gėjų, jie nekalti, jei šitaip laimingi – tebūnie. Studijuodama užsienyje esu net dalijusis su gėjumi bendra virtuve – žmogus kuo puikiausias. Bet…. jei vienas mano berniukų būtų toks? Dieve, Dieve… Na, neišsižadėčiau, bet kažin kiek naktų drėkinčiau ašaromis pagalvę? Viduje, vadinasi, niekas nepasikeitę nuo proprotėvių laikų.

 

Pasaulis ateina pas mus

Kvaila vis dar išgyventi tokias baimes: ak, gėjus, oi, musulmonas! Nes jie yra tarp ir šalia mūsų, jų daugėja ir jie laisvesni. Laikai keičiasi, papročiai kinta. Laimei, į gera. Pasaulis ateina ir į Lietuvą, darosi margesnis, todėl nuostabus ir įdomesnis. Gatvėje pasirodo ir tie žmonės, kurie ilgą laiką tarsi slėpėsi… Neverta drebėti ir bijoti to, kas už kampo. Štai vaikai reaguoja natūraliai, ir dėl to labai džiaugiuosi. Pavyzdžiui, mano mažasis, sutikęs būrelį proto negalia sergančių paauglių, linksmai jiems pamoja ar papasuoja kamuolį. Ir nenuostabu, nes nuo pat jo gimimo dažnokai juos susitinkame parke. Ir draugės mergaitė kasvakar sukiša nosis į kompiuterio ekraną su geriausiu draugu – judėjimo negalią turinčiu kaimynų berniuku.

Vaikams jau įprasta, kad pamokose kartais dalyvauja vienuolės. O tarp jūsų pažįstamų  yra kunigų? Ir nebūtinai katalikų – galbūt budistų, jogų? Jei gyvenimas suvedė, pripažinkite – iš pradžių juk reikėjo įveikti pradinę baimę ar atmetimo reakciją, ir tik tuomet galėjote pasidžiaugti tuo, ko ši pažintis davė jums ir kiek gali duoti jūsų vaikams. Panašiai vaikystėje atrandame naujus produktus – juk ne visiems pirmosios alyvuogės ar pelėsinis sūris buvo skanu…

 

Kai pirštu beda į… mus!

Dėl juoko – apie požiūrio kampą. Pažįstama, grįžusi iš egzotiškosios Indijos, papasakojo trumpą epizodą. Mažame neturistiniame kaimelyje ji vos ne kaktomuša susidūrė su indų berniuku, kuris kažką nesvietiškai suklykęs nėrė į krūmus. Kai lietuvė pasiteiravo palydovo, ką tas vaikis rėkė, sužinojo, kad berniukas jos išsigando: “O siaube, kokia baisi, kokia baltaveidė!“.

Tikiuosi, kad mano vaiko naujiems darželio draugams ir jų tėvams neteks patirti tokių spontaniškų reakcijų, dėl kurių paskui labai gėda.

Lina Baltrukonienė. Žurnalas Mažylis, 2008 m. spalis